Nida Vasiliauskaitė: Kaip aš daužiau Seimo langus

Publikuota Atgimime

Kaip neutralizuoti maištingą universitetų „produkciją”, pasakoja Nida Vasiliauskaitė, kurios namuose po vieno marginalinio tinklalapio įtarimų organizavus sausio 16-osios riaušes apsilankė policininkai.

Nuo seno žinoma, kad docentai, profesoriai, menininkai, poetai, žurnalistai – įtartina publika. Atvirai kalbant, potencialūs nusikaltėliai. Netgi ne rafinuoti finansinių machinacijų specialistai, pavojingų idėjų kūrėjai, perversmų organizatoriai ar virtualūs sukčiai, o pačios paprasčiausios „padugnės“, linkę į tiesioginį fizinį smurtą: jų „argumentai“ – akmenys, lazdos, keiksmai, spyriai, kumščiai (revolverių ar Molotovo kokteilių nenaudoja – būtų pernelyg sudėtinga). Būtent jų – ne kieno kito – alibi reikia kruopščiai patikrinti po kiekvienų gatvės muštynių ar riaušių. O dar jei atsiras budrių pareigingų piliečių, pasiruošusių padėti policijai, kurie nekokybiškoje iki akių apsimuturiavusios smurtaujančios personos nuotraukoje „atpažins“ (niekada gyvai nepažintą) antipatiškų tekstų autorių – bylą bus galima beveik ir užbaigti (ne itin gudri, bet politiškai naudinga strategija: šitaip ir „riaušininkai“ bus surasti, ir maištinga universitetų produkcija neutralizuota).
Aš visiškai rimtai. Precedentas jau yra: rytinis skambutis į mano mobilųjį iš policijos komisariato ir klausimas, kur buvau atmintiną sausio 16-ąją – ar tik ne prie Seimo? (Ne, nebuvau? Namie skaičiau knygą? O ar žinau, kad…?) Taip taip, žinau, anksčiau už policiją: pilietiškai sąmoningi marginalinio neonacių tinklalapio patriotai.lt administratoriai, suerzinti mano eilinio komentaro, pagalvojo, kad reikia pasinaudoti policijos suteiktomis galimybėmis – dar sykį peržvelgė ieškomų protesto akcijos dalyvių nuotraukas, surado vieną, kurioje užfiksuota kažkokia sniego gniūžtę gniaužianti moteris (ar vyras – šiuo klausimu publikos nuomonės išsiskiria, sverianti/s bent 15 kg daugiau), ir …surinko http://www.patriotai.lt/?q=node/385 barstydami nuorodas į savąjį atradimą: „Dr. Nida Vasiliauskaitė svaido akmenis į Seimo langus!!! Jos ieško policija!!!“
Jei viskas būtų taip ir pasibaigę, istorija atrodytų tik apgailėtinai juokinga, nors ir verta baudžiamosios atsakomybės: asmenys, viešai ką nors įtarinėjantys smurtiniais veiksmais, pirma privalo pateikti įrodymus, kad tokiam įtarimui turi pakankamą pagrindą; net jei tai iš tiesų būtų mano nuotrauka – galėčiau iškelti bylą policijai už teisių į taikius susirinkimus (sniego gniūžtė tos moters rankoje nėra ginklas) ir privataus gyvenimo gerbimą pažeidimą; juo labiau dabar “patriotams“ (įskaitant nežinia nuo kurio etapo procese dalyvaujantį istoriką Tomą Baranauską http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=3848&mid=58715#M58715 ) – už primityvų, bet agresyvų šmeižtą (nors – dėl pasišlykštėjimo ir nenoro eskaluoti kvailystes – iš pradžių kreiptis į prokuratūrą neketinau).
Tačiau istorija čia tik prasideda: „patriotai“ parašė dar ir skundą policijai, o ši nusprendė ne tik pasitikrinti skambučiu („O gal?“), bet po kelių dienų panoro (savavališkai, jei tikėsime prokuratūra) ir pagąsdinti: jokių konkrečių kaltinimų nepateikę gana aukšto rango pareigūnai, nešdami „išplaukusią“ nuotrauką, anoniminio skundo pagrindu ateina į namus ir, vos peržengę slenkstį, konstatuoja panašumą („Mums atrodo, kad čia jūs!“ – sprendžiant pirmiausia, kaip patys paaiškino, iš drabužių, nes pasitikau juos, žinoma, kaip tik nuotraukine apranga – pilkais džinsais ir juodu trumpu megztiniu su geltonu katinu). Man atsakius, kad tai visiškas absurdas, ir pradėjus juoktis, atkirto: „Ką gi, nenorite su mumis bendradarbiauti – eisite į prokuratūrą!“ (nors prokuratūra, kaip jau minėta, žurnalistams sakėsi jokio „kompromato“ neturinti ir incidentą mėgino vertinti kaip pokštą). Štai taip…
Visa šito komiško nutikimo esmė – kuo jis galėtų tapti, suinteresuotoms institucijoms panorėjus, kam, kokiems įvykiams „galimų riaušių dalyvių ir liudininkų“ paieška ir nuotraukų paviešinimas (jau nekalbant apie tai, kad pats paviešinimas yra neteisėtas) atveria duris. O būtent – politiniam ir asmeniniam susidorojimui su oponentais ar tiesiog dėl įvairių priežasčių nemėgstamais asmenimis: visada galima surasti juos „atpažinusių“ iš pusės ausies ar džinsų spalvos, o tada tegul įrodinėja nesantys kupranugariai. (Įrodyti nebuvimą kupranugariu gali būti pats sunkiausias dalykas pasaulyje: gal aš tam reikalui specialiai pastambėjau, pasitamsinau plaukus, nutaisiau man neįprastą pozą ir grimasą, gal pasiskolinau svetimus drabužius, gal net keikiausi – Mein Gott! – rusiškai, gal sniegu buvo aplipdytas akmuo ar granata? Kur skriejo tas „akmuo“ – niekur, į langus, spec. nazui į galvą? O gal (bandykime dar kartą) aš – juodą megztą kepurę užsimaukšlinęs vaikinas iš kitos nuotraukos? O gal pasilenkęs neaiškios lyties tipas su gobtuvu iš kairės? O gal maskuojuosi kamufliažu a la turgaus bobutė – ei, kur patriotiškai nusiteikę liudininkai? Nesunku juk surasti netgi žmonių, savomis akimis mačiusių Napoleoną. Šiaip ar taip, visi žino, kad, išskyrus akmenis, kitų poveikio priemonių aš – kaip ir dera mano profesijos atstovams – neturiu.)
Niekas nebestebina mūsų, anot Žmogaus teisių stebėjimo instituto http://www.hrmi.lt/news.php?strid=1999&id=5442, sparčiais tempais policine tampančioje valstybėje. Todėl, kad palengvinčiau pareigūnų darbą, iš anksto patriotiškai prisipažįstu: be to, kad (per atstumą) sugrioviau Seimą, dar aš prekiauju narkotikais, platinu vaikų pornografiją, vagiliauju, apgaudinėju telefonu patiklias senutes, vartau kapinėse antkapius ir reguliariai išsigryninu „Mossad“ bei Kremliaus žvalgybų čekius.