NidaVasiliauskaitė: Apie meilę (valdžiai)

www.DELFI.lt
2009 vasario mėn. 20 d.

„Žmonės, negalintys pakęsti savo išrinktos valdžios, pasąmoningai nekenčia, nemyli savęs“, - samprotauja istorikas Egidijus Aleksandravičius, tapęs, matyt, psichoanalitiku.Neįsiklausyti į šitą svarbią mintį ir nemėginti išryškinti to, kas faktiškai ja pasakyta, būtų nedovanotina, todėl perfrazuoju: valdžios nemyli („nemyli“ tezės autoriui kažkodėl reiškia „nekenčia“) žmonės, kuriems kažkas ne taip; ir atvirkščiai: žmonės, kuriems viskas taip – valdžią myli. Su valdžia, reikia manyti, visada viskas taip – problema visada yra žmonės, rinkėjai („Turėtų bent jau vaizduotis, kad gali mylėti”, jei ir nelabai yra už ką). Ir ta problema – ne politinė, ne socialinė, ne ekonominė, ne komunikacinė, o ...psichologinė (gal net psichopatologinė), spręstina atitinkamais metodais.
Vargšai traumuoti žmonės – kad įprastų „su džiugesiu tarti paprastus patriotinius žodžius“, išmoktų "žaismingai priimti šiuos džiaugsmus ir simbolius“, juos reikia gydyti (patriotinėmis brošiūromis, tautinės lyrikos injekcijomis, kariniais paradais, dainų ir šokių šventėmis, relaksacijomis, psichoanalizės seansais?). Gal net (sugalvojau!) reikėtų įsteigti valstybinį potrauminės reabilitacijos centrą, kuriame, politiškai patikimų specialistų padedami, nemokamai reabilituotųsi visi valdžios ir jos atstovų nemylintieji?
Įsivaizduokime: ateina į tokį centrą, gavęs darbdavio nukreipimą, piktas pilietis, niurzgantis dėl mažo atlyginimo, mokesčių politikos ar didėjančios socialinės atskirties, dar vakar labai rimtai svarstęs galimybę emigruoti, o išeina po kelių savaičių su džiugesiu, lengva širdimi, degančiomis akimis – tardamas paprastus patriotinius žodžius („mylėti valdžią esame mes gimę...“). Ir gyvena nuo šiol „vardan tos Lietuvos“ – laimingas, dėkingas, patenkintas, nereiklus (atomizacija įveikta: ką reiškia menkutis laikinas mano „aš“, palyginti su garbe priklausyti dideliam, beveik amžinam „MES“?). Gražu, ar ne?

Taip suklestėtų pagarba demokratinėms institucijoms – Aleksandravičiui jos neabejotinai svarbios, o meilė valdžiai juk yra esminis demokratijos egzistavimo būdas, pagal tai demokratija ir atpažįstama (valdinių meilės sau reikalauja visi dideli demokratai – karaliai, diktatoriai ir imperatoriai, CK generaliniai sekretoriai ir tautos vadai – ir gauna, nes nemylėti caro ar Partijos yra politinis nusikaltimas, dar daugiau, aiškių aiškiausias pakrikusios psichikos požymis: kaip gali nemylėti valdžios, jeigu ji tavo?! ). Nors... kad ir kaip žiūrėsi, demokratiją vis tik sugalvojo įtarūs žmonės, nepasitikintys valdžia iš principo (kažkokie paranojikai, traumuoti vaikystėje) – tam, kad ją skaidytų ir ribotų, kad turėtų galimybę kontroliuoti kiekvieną išrinkto politiko judesį; žmonės, manę, kad savas teises ir laisves reikia nuolat ginti ir piliečių meile valdžiai tikintys ne labiau, nei valdžios meile piliečiams.
Meilė ir neapykanta – ne tas žodynas, kuriuo politinę tikrovę artikuliuoja demokratinės tos tikrovės konstravimo taisyklės. Šio tipo sąvokoms apskritai ne vieta politikoje. Todėl, atvirai kalbant, nesuvokiama, kaip meilė valdžiai (net jei tik kaip reguliatyvinis idealas) ir „psichoanalitinės“ pastangos paaiškinti baisiai keistą jos „stoką“ dera – gali derėti – su deklaruojamais demokratiniais sentimentais (gal tada visai nereikėtų jų deklaruoti?).