NidaVasiliauskaitė: Protestuoti draudžiama

www.DELFI.lt
2009 vasario mėn. 17 d.

Neseniai spaudoje išplatintas policijos kreipimasis į visuomenę, raginantis padėti atpažinti nuotraukose užfiksuotus galimus (būtent: galimus, tariamus, įsivaizduojamus, numanomus) sausio 16-osios riaušių dalyvius: taip tikimasi išaiškinti „kurstytojus“.
Kaip toks, šis įvykis nesukėlė jokių diskusijų, jokio viešai išreikšto pasipiktinimo, ką jau kalbėti apie norą ginti pačią (vis dar konstitucinę) teisę viešai kuo nors piktintis – tiesiog, kaip ir turėjo būti, kreipimasis palaikytas teisėtu „tvarkos“ bei „solidarumo“ reikalavimu, analogišku policijos komisariatų įspėjimams nepamiršti vakarais užsirakinti durų ar prašymams suteikti informaciją apie įvykdytą nusikaltimą (juk tai, kas įvyko sausio 16-ąją – nusikaltimas).
Viskas juk vardan mūsų visų gerovės ir saugumo (vargas nepatikliesiems – jie automatiškai tampa „riaušininkais“ arba, o tai dar baisiau, „riaušininkų ideologais“; buvo jie ar nebuvo fiziškai tądien prie Seimo – nebesvarbu: „kurstytojai“, kaip puikiai žino kiekvienas save gerbiantis konservatorius, veikia ir per atstumą; ir negali būti taip, kad jų – kurstytojų – iš viso nebūtų).

Oficiali versija konstruojama taip, kad patvirtintų pati save: kitos versijos neoficialios, todėl jas galima ir reikia ignoruoti (kaip neartikuliuotą „budulių“ ar „priešų“ veblenimą) – ir jos išnyks. Geriausias būdas oficialią versiją įrodyti – paskelbti ją akivaizdžia, o alternatyvias įvykio interpretacijas laikyti ne mažiau akivaizdžiu „kenkėjų“ veikimo mūsų brangioje Tėvynėje faktu (tikriausiai dėl tokių kenkėjų Tėvynei vis nepavyksta įkūnyti TS-LKD vizijos ir tapti didele darnia šeima – su galva, kaklu ir kitais nepriekaištingai funkcionuojančiais organais; o gaila: rūpestinga ir išmintinga „šeimos galva“ iškart išsklaidytų visas miglas, įveiktų moralinę, o tuo pačiu, žinoma, ir ekonominę krizę, o laimingi piliečiai-vaikučiai giedotų peaną „Ačiū partijai ir vyriausybei“ ir niekada – net blogiausiame sapne – nesugalvotų kelti riaušių).
Beje, „riaušininkai“ ir „kurstytojai“ minėtame policijos tekste neatsitiktinai susilieja: dalyvio atpažinimas padeda (turėtų padėti) atpažinti „kurstytoją“. Kaip tai nutiktų, galime tik spėlioti: gal, pavyzdžiui, „kurstytoją“ išduotų speciali apranga, gal grimasa, „neinteligentiški“ veido bruožai, rusiški šūksniai ar agresyvus emocinis įsitraukimas? O gal – atvirkščiai – distancija, ironiška šypsenėlė? Gal kurstytojai maskuojasi ne „beisbolke“ su snapeliu, o akiniais ir skrybėle? O gal viskas dar paprasčiau, gal pats dalyvavimas viešo protesto akcijoje tolygus kurstymui-nusikaltimui ir reikia suimti visus, kas tik tądien atėjo prie Seimo rūmų ir pakliuvo į kadrą?
Valdžios logika rieda abiem bėgiais kartu: pirma, iniciatoriai privalo egzistuoti – be kurstytojų čia neapsieita (piliečiai per kvaili, kad patys sugalvotų, ir negali jie būti nepatenkinti valdžios sprendimais), todėl juos reikia rasti; antra, iniciatoriai-kurstytojai tapatūs dalyviams, nes sąmoningas žmonių dalyvavimas protesto akcijoje ir yra, pasak oficialiosios versijos, pagrindinis „kurstytojų“ veiklos įrodymas (jei riaušės įvyko, vadinasi, buvo kurstytojai).
Laikantis šios versijos, politinis protestas arba iš principo yra neįmanomas ir negalimas, arba galimas, bet tik tol, kol niekas minioje nemeta į sieną sniego gniūžtės ar akmens (kai tik meta – visi renginio dalyviai automatiškai tampa nusikaltėliais ir leistina pradėti jų paiešką). O tai reiškia, kad versijos autoriai labai bijo ir patys netiki savo pasaka apie “budulius”: taip jie parodo, ką iš tiesų vadina nusikaltėliais, išdavikais, “buduliais“– VISUS, nepatenkintus esama sociopolitine situacija.
Neatsitiktinai Kaune kažkam atėjo į galvą patriotiška mintis apsidrausti nuo būsimų riaušių bei protestų ir bendrojo lavinimo įstaigose rengti „riaušių malšintojus“ – įdomu, hitlerjugendas buvo „mažųjų lūšiukų“ prototipas, chunveibinai ar bendraamžiai iš „Naši“?