Jolanta Bielskienė: Apie sėkmingą viešųjų ryšių akciją – „Nacionalinį susitarimą“
Publikuota www.DELFI.lt
2009 lapkričio mėn. 6 d. 10:33

Klydo visi kaltinę premjerą Andrių Kubilių ir jo vyriausybę prastais ryšiais su visuomene. Belieka nedraugiškai patapšnoti per petį A. Kubiliui patarusiam viešųjų ryšių specialistui už tokią paprastą, bet genialią idėją – sukurti „Nacionalinį susitarimą“.
Turbūt tai sugalvojusi komanda net nesitikėjo, kad viskas bus taip paprasta: niekas net nekvestionuoja, ką šitas naujas kūrinėlis reiškia. Buvo sukurta iliuzija, kad pasirašius „Nacionalinį susitarimą“ tarytum nebereikės paisyti jokių tikrųjų tesisėtai priimtų įstatymų ir susitarimų. Tarytum Lietuva nėra teisinė valstybė besiremianti Konstitucija ir įstatymais. Svarbu buvo visiems įteigti, kad reikia naujo VISA TAUTĄ vienijančio susitarimo, kad visi neramumai baigtųsi.
Andriaus Kubiliaus veiksmai yra logiški ir nuoseklūs siekiant natūralaus konservatoriui tikslo: apsaugoti privilegijuotųjų gerbūvį. Ir tai jis daro (atleiskite už pabrėžtinį pasikartojimą) puikaus iki absurdo paprasto PR‘o dėka. Premjerui net nereikia grumtis su miniomis streikuojančių angliakasių, kaip tai teko daryti jo mokytojai Margareth Thatcher aštuoniasdešimtaisiais. Šiek tiek net apsimestinis kontakto su visuomene neieškojimas, demonstratyvus „pasimetimas“ padėjo užmigdyti kritikų budrumą ir taip užtikrinti sklandų suplanuotos retorikos prigijimą.
Dabartinės vyriausybės prisiimta retorika remiasi dviem kertiniais stulpais: prieš tariamą priešą telkianti ir tuo pačiu visas priemones pateisinanti karo meto retorika („šalis paskendusi gilioje ekonominėje krizėje, kurią sukėlė pasaulinė krizė ir buvusi socdemų vyriausybė“) bei loginėmis retorikos formomis iškraipomi reikalaujančiųjų argumentai (pardavusi švietimo sistemą bankams nepatenkintiesiems atšauna: „Ar jūs nenorite aukštesnės studijų kokybės?!“).
Sausio 16-osios įvykiai, kai prie Seimo susirinko profsąjungos, įvairaus masto verslininkai, pensininkai, kairieji, dešinieji (viena iš retų progų, kai anarchistai ir skinai šaukė prieš vieną „priešą“) ir kiti. Naujoji vyriausybė suprato, kad visuomenė vienijasi. Tad pradėta skleisti netikrumo, neapibrėžtumo ir nerimo atmosfera, padedanti skaldyti visuomenę, supriešinti skirtingas socialines grupes vieną prieš kitą. Bauginant Sodros bankrotu ir pensijų bei socialinių išmokų karpymu pasiekta to, kad močiutės nebe anūkus prižiūri, bet jaunas mamas „siurbėlėmis“ ir „kenkėjomis“ vadina.
Spartaus ekonomikos augimo metu verslo santykiai darėsi vis labiau civilizuoti: vis dažniau buvo kalbama apie socialiai atsakingą verslą, atsisakoma mokėti-gauti atlyginimus vokeliuose, įtvirtintas tikrai pažangus Darbo kodeksas. Dabar gi verslininkus stengiamasi kuo labiau supriešinti su darbininkais. Skatinami darbo kodekso pažeidimai – darbo santykiai liberalizuojami net Prezidentūros darbuotojus išvarant nemokamų atostogų tuo grubiai pažeidžiant įstatymus. Nuolat kalbama apie ekonomikos atgaivinimą duodant injekcijų verslui. Žinoma, tai tik žodžiai, jokių injekcijų verslas negavo, bet taip yra nuslepiama elementari tiesa: verslas (ypač lietuviškasis) gerovės valstybei nesukuria, nes pelną pasiskirsto tik keli savininkai, o mokėdami mažus pelno mokesčius dar labiau apiplėšia valstybę, kurios biudžetinėmis paslaugomis patys vis dėlto naudojasi.
Atrodo, kad Vyriausybės komunikacijos niekas negali pramušti, na nebent geriau pasikaustę specialistai-komentatoriai. Bet tegu jie kalba – dauguma tų, kuriuos šios reformos apiplėšia jų nesiklauso. Tačiau dar buvo viena tariamai nesusipratusi, į situaciją neįsijaučianti jėga – profesinės sąjungos. Iš daugelio premjero pasisakymų buvo aišku – nemėgsta jis profsąjungų, jos yra natūralusis blogis. Dažnai net atrodo, kad A. Kubilius net ir pats giliai tiki, kad profsąjungos griauna valstybę. Čia reikėtų pasakyti, kad tai yra tiesa, jei ponas Kubilius kalba apie JO kuriamą valstybę: keli privilegijuoti (pageidautina tautiškai nusiteikę) turtingieji gyvena ramų daugiau negu aprūpintą gyvenimą, o likusioji visuomenės dalis – kenkėjai ir tinginiai – tvarkingai suvystyti tramdomaisiais marškiniais, klusniai prabalsuojantys formaliuose rinkimuose idant palaikytų demokratijos iliuziją.
„Nacionalinio susitarimo“ slaptoji misija glūdi klausime: kaip padaryti, kad profsąjungos ir jų lyderiai, tie patys, kurie po sausio 16-osios įvykių buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pabruktų uodegas ir pripažintų, kad ką Premjeras pasakys – viskas bus gerai.
„Bendrumo“ jausmui palaikyti sukviečiamos įvairios visuomenės grupės (dėl visa ko konservatorių-liberalų vyriausybė nepagaili milijono litų ir nusiperka vandens patranką), kurį laiką yra tariamasi ir deramasi dėl galutinio teksto. Pabrėžiamas visų pusių interesų svarbumas, bet išsiduodama tuomet, kai neįgalieji pajutę apgaulę pasitraukia iš žaidimo. Oooops! Niekas nepasikeitė! Na, žinoma, juk jau ir seniau buvo leista suprasti, kad neįgalūs ir silpnesni nereikalingi mūsų „bendrai nacijai“.
Šis įvykis galėjo suveikti kaip pavojaus signalas profsąjungoms. Čia jos galėjo susiprasti, kad vis dėlto yra laikomos stipriomis ir reikšmingomis oponentėmis, atsibusti ir laiku pasitraukti iš šito joms visiškai nenaudingo, jų gintas pozicijas sunaikinančio žaidimo. Profesinės sąjungos galėjo pasakyti, kad nėra čia dėl ko derėtis, nes turime priimtą Darbo kodeksą ir taip dar kartą priminti Vyriausybei, kad šioje šalyje savo nuomonę ir galią turi ne tik privilegijuotieji, bet ir darbą dirbantys žmonės. Deja, pasirašydamos „Nacionalinį susitarimą“ (nors teisiniu požiūriu ir bevertį, bet emocinį krūvį vis dėlto turintį dokumentą) profesinės sąjungos sutiko, kad stambiems pramonininkams pelno mokestis būtų sumažintas nuo 20 iki 15 procentų, sutiko su papildomu 2 procentų darbo apmokestinimu ir vienintelės prisiimdamos atsakomybę už dirbančių žmonių ateitį nuo šios atsakomybės tarytum atleido verslo atstovus ir vyriausybę.
Žaidimas sužaistas. Rezultatas: Kubiliaus vyriausybė 1 : visuomenė 0.
Tokie viešaisiais ryšiais besireminatys politiniai žaidimai turi vieną tikslą: prisidengiant demokratija ir jos procedūromis, nuomonių įvairove, kuo labiau nukenksminti priešiškas nuomones, jas suniveliuoti. Tokiu būdu kitokią nuomonę turinčios grupės pamažu praranda tikėjimą, kad galima kažką įtakoti, pakeisti. Net patys aktyviausi visuomenės piliečiai tampa pasyvūs, jų veikla yra švelniai pajuokiama ir marginalizuojama bei tokiu būdu visiškai nuslopinama. Įsivyrauja nepasitikėjimas savo idėjomis ir veikla, nebesiryžtama eiti į mitingus, jei tam „neišduodamas leidimas“.
Žvelgdami į vandens patrankos vamzdį pabandykime atsakyti į klausimą: ar vis dar gyvename demokratinėje šalyje?..