Daiva Repečkaitė: Kaip rinkimėliai, Dalyt?
Publikuota „Atgimimas“
2009 gegužės mėn. 28 d. 10:23

Prašvilpė Prezidento rinkimai, susiskaičiavome rezultatus ir sužinojome, kad šalies galvos postas patikėtas kandidatei, daugelį sužavėjusiai ryžtu, kategoriškumu ir tvirtumu, o kitus – atstūmusiai šiomis ir su politika mažiau susijusiomis savybėmis.
Ir vis dėlto net kalbėdami apie šią kandidatę ne vienas neišvengė pačių primityviausių nuorodų – ne į kvalifikaciją, ne į politinę praeitį, ne į ateities planus, o į jos lytį. Nereikia nė minėti, kad apie vyrų kandidatų vyriškumą jokių diskusijų nebūna, kaip ir apie tai, ar jų politika kiek nors priklausys nuo to, kad jie vyrai. Beje, kai ankstesniuose Prezidento rinkimuose kandidatavo Kazimiera Prunskienė, apie jos moteriškumą ar šeiminį gyvenimą irgi nebuvo daug kalbama.
Naujos senos mados?
Rinkimų naktį kartu su pripažintais ekspertais televizijos dėmesio lygiai gavo politologiją bestudijuojąs Marijonas Mikutavičius. Šoumenas, pabandęs tapti dainininku, o dabar panoręs būti ir politologu, sudėtingais sakiniais bandė nuo žurnalisto provokacijų apginti savo trapią naują, politologišką, tapatybę (o kad jis labai nori būti politologas, matėsi kad ir iš tokio paradokso, kai popso atlikėjas ir poplaidų vedėjas pasakoja, kad nenori būti „meinstrymas“). Tai darydamas jis, tiesa, išdėstė įdomią ir daugelio rinkėjų mintis gerai atspindinčią nuomonę, kad pasirinko kandidatę, už kurią nebūtų gėda.
Bet žurnalistas nauja šoumeno, kadaise žiniasklaidos pagaminto neva svajonių jaunikio, tapatybe taip greitai nepatikėjo ir rimtu veidu žėrė sąmojus: „Marijonai, dabar kaip vyras ir kaip politologas pasakyk, kuri iš kandidačių moterų tau žaviausia?“ Šiame epizode įdomu ne tai, kad žurnalistas taip globėjiškai nepatikėjo iš tiesų politologiją studijuojančio M.Mikutavičiaus autoritetu, ir savo sakinio struktūra aiškiai parodė, kad jam įdomesnė „vyro“, o ne naujai iškepto „politologo“ nuomonė.
Įdomu tai, kad ir vėl aptinkame epizodą, kurio veidrodinis atspindys Lietuvoje nebūtų įmanomas. Įsivaizduokite, tarkim, kurią nors pageidavimų koncerto vedėją, pakviestą į rinkimų nakties transliaciją ir paklaustą: „Kaip moteris pasakyk, kuris iš vyrų kandidatų tau žaviausias?“ Kažkaip nelimpa. Apie vyrų žavesį rinkimų naktį arba būtų neklausiama, arba to būtų klausiama humoro ar „gyvenimo būdo“ laidoje. Jei kalbama apie vyrus, politikos ir seksualinių dalykų geriau neplakti, argi ne taip?
Tuo tarpu kandidatė moteris visada priversta likti kandidate moterimi. Ne tik tada, kai oponentės laido užuominas, jog esą Lietuvai reikia kandidatės, kuri turėtų šeimą (tikintis, kad visus kaip lavina nuneš įsivešėjusi nykstančios šeimos retorika, nors eilinis rinkėjas, mano nuomone, greičiau mąstys priešingai: politikas be šeimos turi mažiau paskatų vogti). Žurnalisto prašymas atsakyti „kaip vyrui“ buvo dėsningas, kai M.Mikutavičius ne vieną kartą, kalbėdamas apie kandidatę, ją familiariai vadino vardu.
Politikų, dėstytojų ir viršininkų vadinimas vardais (kai kada ir su mažybinėmis priesagomis) jiems negirdint paprastai išreiškia ironišką santykį su jais, taip pat – bandymą simboliškai apversti galios santykius, savotišką kartų pavaldinio švelnumą. Jis dažnas kasdienėse, „virtuvinėse“, diskusijose: „Na, kaip tau Valdo metinis pranešimas?“, bet negirdimas oficialiuose interviu. Atsakinėdami į žurnalistų klausimus, politikų vardais nevadina net jiems artimi darbuotojai. Juolab sau to neleistų įvykius komentuojantis politologas, gal nebent ką tik „prasimušęs“ studentas, norėdamas neakivaizdžiai parodyti: „Jonas ar Petras man ne tik dėsto, aš ir gėriau su juo!“
Betgi čia – kandidatė moteris. Todėl šoumenas be skrupulų ją vadina Dalia ir nebando paneigti, išklibinti klausimo, ką apie ją mano kaip vyras. Žurnalistas greičiausiai irgi apie tai nesusimąsto. Atrodo, ne taip blogai gyvena Lietuva, jeigu krizei ištikus dar turi laiko aptarinėti kandidatės kelnių turinį (o lytis fundamentaliai yra būtent tai).
Visa tai yra daug platesnio reiškinio apraiška. Viešai veikiančios moterys yra sekamos pro kitokį didinamąjį stiklą nei jų kolegos vyrai. Staiga tampa labai svarbu, kas kūrė jų stilių, kaip jos atrodo, o epitetas „žavi“ pateikiamas tarsi aukščiausias jų, kaip profesionalių, kokybės įrodymas. Prisiminkime ir Seimo Pirmininko Arūno Valinsko pareiškimą „Božena yra labai žavi moteris“ apie prezidentūros darbuotoją... Šitos familiarybės liejasi į būdingą epitetų, globėjiškų pareiškimų ir mažybinių formų srautą, kurį taikliai apibūdino DELFI skaitytojas, parašęs komentarą vien mažybinėmis formomis ir pasiūlęs „žurnalistukams“ arba rodyti asmenims deramą pagarbą, arba rašyti vien „mažybinėmis formytėmis“.
Blogiausia, kad tokį kalbėjimo būdą propaguojančių komentatorių nesudrausi pasakymu „gerbk profesionalę“. Jie atkirs, kad tariamomis švelnybėmis kaip tik reiškia familiariai įvardijamoms moterims savo pagarbą ir aukščiausią įvertinimą. O iš tiesų parodo, kad tarp moters ir vaiko nedaro didelio skirtumo. Familiarumas – tai neįsisąmonintas bandymas „pastatyti į vietą“, pagaminti iš savęs kažką aukštesnio už aptariamą žmogų (aukštesnio lyties, rasės ar kilmės požiūriu).
Prisiminkime: netgi geros reputacijos užsienio žiniasklaidoje buvęs Irako valstybės galva buvo neretai pavadinamas tiesiog Saddamu, o buvęs JAV prezidentas rimtame kontekste tiesiog George‘u (Džordžu) – niekada. Kai kurie komentatoriai Lietuvoje kalba apie „Baracką“ (Baraką), „Condoleezzą“ (Kondolizą), bet apie Tonį ar George‘ą – nedrįsta. Ir tik jau nesakykite, kad dėl to, jog anų vardai retesni.