Daiva Repečkaitė: Žemės ūkio rinka: su monopolizmu kovoti būtina
Publikuota „Atgimimas“
2009 gegužės mėn. 7 d. 17:43

Prieš savaitę už akių užkliuvo iš pažiūros nekalta žinutė, kad „Pieno žvaigždžių“ akcininkams mokami dividendai, o pieno supirkimo kaina mažinama. Nors verslininkai nepasivargino išdėstyti visą tokio sprendimo ekonominę logiką, krizinis elgesys tik dar kartą parodo stotelėse iškabintų prieškarinių plakatų aktualumą: vartotojas skursta, gamintojas skursta, o oligopolininkai supirkėjai turtėja.
Pastangos žūtbūt apsaugoti pelną buvo pastebimos įvairiuose versluose nuo pat krizės pradžios. Skirtumas tik tas, kad vieni gali sau leisti kelti kainas, kiti turi ieškoti, kaip mažinti sąnaudas. Galima arba mažinti gamybos sąnaudas, arba suktis kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, restoranai sąnaudų mažinti beveik negali, o dar labiau pakeltos kainos atbaidytų klientus. Todėl turi arba siūlyti daug akcijų ir nuolaidų, tikėdamiesi, kad klientas susivilios pigiais blynais ir sumokės briuselietišką kavos kainą, arba prastinti kokybę. Pastarasis sąnaudų taupymo metodas taip paplito, kad jau norėtųsi, jog Vilniaus picerijos savo picas vadintų tikraisiais vardais: lietinis su sūrio trupiniais.
Vis dėlto oligopolininkams krizės akivaizdoje atsiveria plačios galimybės. Jie žino, kad ūkininkai, gaminantys produkciją, kuri vartotina kuo šviežesnė, nelabai gali pasirinkti. Pieno supirkimo kainos jau dabar katastrofiškai mažos, nors pieno produktų sektorius – vienas iš stipriausių Lietuvos pramonėje. Bet nėra kuo didžiuotis – už elementarius pieno produktus vartotojai parduotuvėse moka kosmines kainas, kurios visiškai neatitinka pajamų lygio ir Lietuvos pramonės orientacijos.
Apsipirkti galima Lenkijoje, negendančių daiktų galima atsisiųsti, pomidorų iš bėdos galima užsiauginti balkone, bet greitai gendančių produktų į gretimas šalis sulakstyti gali ne kiekvienas. Kad padėtis bloga, jau ne kartą rašyta ir kalbėta, bet, kaip išmontuoti oligopoliją, mechanizmų nėra.
Nepadeda net žemės ūkiui skiriami ES pinigai. Norint jais būtų įmanoma kiek sumažinti sąnaudas, didinant ir modernizuojant ūkius, bet abejotina, ar parama kada nors pasieks pakankamą ūkininkų skaičių, kad būtų galima tikėtis pokyčių. Vos kelis galvijus auginantys ūkininkai nebūtinai turi būti spaudžiami stambinti ūkius – esmė ne sąnaudos, o tai, kad už savo produkciją, kaip matyti lyginant supirkimo ir pardavimo kainas, jie gauna tikrai ne rinkos kainą.
Rinka – tik miražas, kai prabylame apie žemės ūkį, nors mokykliniuose ekonomikos vadovėliuose grūdų prekyba pateikiama kaip tobulos rinkos pavyzdys. Anapus supaprastinimų matyti, kad žemės ūkis – tokia sritis, kur ką nors iš esmės keičiančios investicijos atsiperka labai iš lėto. Be to, paprastai tai nėra vien ekonominė veikla, iš jos sunku viską mesti ir išeiti. Žemės ūkis paprastai yra tam tikras gyvenimo būdas, susijęs su paveldėjimu ir gyvenamąja vieta. Nors oficialiai „niekas netrukdo“ mesti ūkininkavimo ir tapti, pavyzdžiui, biržos makleriu, paprastai tai reikštų, kad reikia išsikelti iš gyvenamosios vietos kartu su šeima ir ieškotis brangaus būsto mieste arba rinktis vieną iš stagnuojančių miestelių.
Žemės ūkis kaip jokia kita sritis yra itin jautrus gamtiniams svyravimams, iškraipantiems ekonominę logiką. Paklausa jo produkcijai priklauso ne tik nuo kainų, bet ir nuo įpročių, įsitikinimų (pvz., pienas – sveika, kad ir ką sakytų vienos ar kitos teorijos). Prekybą žemės ūkio produktais lemia ir vertybės, pavyzdžiui, vis daugiau žmonių vertina organiškus ūkius. Ilgalaikė ir trumpalaikė perspektyva žemės ūkyje gali skirtis kaip diena ir naktis individualiu bei valstybės mastu. Valstybei pigus importas, per kelerius metus išstumiantis iš rinkos vietinius, gali vėliau reikšti stygių arba kosmines kainas. Nudempinguotas ir nustekentas ūkis negali būti atkurtas per metus.
Taigi žemės ūkio logika daugeliu aspektų prieštarauja verslo logikai. Greitas pelnas ir pasitraukimas, vos tik veikla pasidaro nepelninga, žemės ūkyje turi daug kitų sąnaudų: ilgalaikių investicijų, socialinių, ekologinių... Kas išeina, kai bandoma ūkį padaryti vien trumpuoju laikotarpiu produktyviu verslu, neatsižvelgiant į kontekstą, rodo kad ir anekdotinė sovietinių kukurūzų istorija.
Neretai pabrėžiama, kad tam, jog ūkininkai galėtų veiksmingiau pasipriešinti oligopolininkams (nedideliam supirkėjų skaičiui), reikia burtis į kooperatyvus ir didinti ūkius. Tačiau nereikia tikėtis, kad Lietuvos ūkininkai, kurių daug yra vyresnio amžiaus ir neturi ekonominio išsilavinimo, staiga pasirašys verslo planą ir suplanuos plėtrą.
Valdžios globojami turgeliai, pavyzdžiui, įvairiuose Vilniaus rajonuose, – šauni idėja, bet juose savo produkciją realizuoti gali tik ūkininkai, turintys verslo patirties: tie, kurie turi transportą prekėms atvežti, žmoniškųjų išteklių (kažkam tenka stovėti vagonėlyje ar prie prekystalio visą dieną) ir kasos aparatus, tie, kurie gali prekes patraukliai supakuoti. Spalvingosios etiketės neatskleidžia, kad turime reikalą su smulkiaisiais gamintojais, auginančiais trejetą galvijų. Nors turgūs palengvina kainų naštą vartotojams, jie neišsprendžia supirkimo kainų problemos ir nepateikia alternatyvos didesniems supirkėjams.