Daiva Repečkaitė: Pavardė – padorumo įrodymas?
publikuota „Atgimimas“
2009 gegužės mėn. 22 d. 11:20

Na ir užderėjo! Iš pradžių buvo galima tikėtis, kad, praėjus rinkimų karštinei, valstybėje liausis ir visas tas erzelis, kai kuriems politikams ir kitokiems veikėjams bandant įrodyti, kad šeimą reikia gaminti ir struktūruoti politiškai.
Iš pradžių žiebė jau tūkstančius kartų minėta Valstybinė šeimos koncepcija, paskui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymas, cenzūruojantis tai, kas, politikų manymu, gali pakenkti jų sumanytam šeimos projektui. Taip pat Seimą dar labiau suradikalinti, tikėdamasi jo pritarimo absurdiškiems argumentams, mėgino akademikų ir lituanistų grupė, paskleidusi pareiškimą, kad sutrumpintos moterų pavardės, nerodančios santuokinės padėties, yra „amoralios“. Akivaizdu, kad taip bandoma kurti visuomenės nuomonę. Jei visuomenė bus abejinga, greitai bus prarasti nedideli laimėjimai, kuriuos per pastaruosius metus pavyko iškovoti.
Pareiškimo tekstas galėtų būti chrestomatinis. Juo galėtų būti remiamasi visoje Europos Sąjungoje kaip iliustracija, kad būna ir taip. Kai visa Europa krapšto galvas, kodėl tokios sudėtingos lietuvių pavardės (žmogus dar pasidomės, ar čia tos pačios šeimos pavardė, bet kompiuteris niekaip nesupras, kad –as, –ienė ir –aitė – tai viena šeima), ši grupė aiškina, kad
„tradicinės“ pavardės rodo moterims ir merginoms deramą vietą.
Žinoma, taip neteigiama atvirai, bet iš malonybių ir deminutyvų apvalkalo matyti: pareiškimo autoriams labai gražu, kad netekėjusios moterys turi vaikiškas priesagas, o „šventą priklausymą šeimai“ kažkodėl turi rodyti tik moteris. Beje, čia pat – loginis prieštaravimas. Vienoje pastraipoje aiškinama, kad mažybinės priesagos atitinka mergaičių amžių, kitoje siūloma nenorinčioms nurodyti santuokinės padėties pasilikti mergautinę pavardę, neatsižvelgiant į amžių. Taip nepaliekama ištekėjusioms moterims, kurių karjeroje ar tiesiog joms svarbu išsaugoti mergautinę pavardę, galimybė parodyti „šventą priklausymą šeimai“ ir turėti tokią pačią pavardę, kaip ir jų vaikai.
Bet juk, kaip buvo rašyta prieš kelis mėnesius, jei moteris tuokiasi su imigrantu ir nekeičia pavardės, į ją žiūrima įtariai ir beveik iš karto įtariama, kad santuoka gali būti fiktyvi. Jei tik sutuoktinis užsienietis, staiga tarsi nebegalioja moters teisė pasirinkti tokią pavardę, kokią nori, nors lietuvių santuoka irgi gali būti fiktyvi (dėl turto, paveldėjimo, siekiant geriau atrodyti visuomenėje...).
Ilgus metus buvo laikoma natūraliu dalyku, kad moteris ištekėdama išeina į kitą šeimą, todėl įgauna ir naują tapatybę. Pavardė su priesaga –ienė ir atskleidžia šį priklausymą – Tokio Ir Tokio moteris. Tačiau šis judesys iš savo šeimos į vyro, atsispindintis pavardėje, prarado savo turinį. Pora šiomis dienomis kuria vadinamąją branduolinę šeimą, o ne persikelia pas vieno iš jų tėvus. Naują namų ūkį kuria abu, tačiau šis pokytis iki šiol kažkodėl pažymimas tik moters dokumentuose. Tenka keisti įpročius būti vadinamai nuo vaikystės turėta pavarde, keisti parašą, inicialus, pasą ir kitus atributus, kuriuos teisinė valstybė pripažįsta žmogaus tapatumo pagrindais. Nemažai moterų išteka studijuodamos ir kartu siekdamos karjeros, tad vėliau tenka pridėti santuokos liudijimą, siekiant įrodyti, kad diplomas tikrai priklauso dabar kitaip besivadinančiam asmeniui.
Pareiškimą sukurpę asmenys, norėdami tradiciją padėti į šaldiklį ir apsimesti, kad žmonių vadinimosi vardais modeliai gali būti autonomiški nuo visuomenės gyvenimo, nepastebi, kad pokyčių išvengti jau neįmanoma. Šiandienė moteris, kartu su vyru lygiomis dalimis kurdama naują namų ūkį, nebejaučia to „judesio“ iš savo šeimos į vyro. Jei pavardžių daryba užšaldoma, kai visuomenė keičiasi, kyla įtampa. Politikų ir kitų veikėjų keiksnojamo gyvenimo susimetus populiarėjimas yra viena iš socialinės įtampos apraiškų.
Įtampą kelia tai, kad, nors sutuoktinių indėlis į naują šeimą lygus, simbolinė ir politinė našta, užkraunama moteriai, yra gerokai didesnė. Sudarydama santuoką, moteris pagal teisinius ir kompiuterinius terminus turi tapti nauju žmogumi, o vyras gali likti tuo, kuo buvęs. Akademikų grupės pareiškime taip pat yra simptomiškas teiginys: pavardė rodo „šventą priklausymą šeimai“, ne „šventą indėlį į šeimos kūrimą“. Tas milžiniškas atotrūkis tarp to, kaip jaučiamasi („kartu su vyru kuriu naują socialinį vienetą – šeimą“), ir to, kas nutinka simboliniu lygmeniu („tampu nauju žmogumi, kurį nuo ankstesniojo skiria nesutampantys identifikacijos ženklai dokumentuose, kiekvienam nesunkiai atspėjama šeiminė padėtis, kurio seni draugai nebesuras interneto socialiniuose tinkluose...), baugina, ir tai yra suprantama. Gyvenimas susimetus nekelia tokio iššūkio asmens tapatumui, todėl gali būti laikinas sprendimas.
Būtų sveiku protu suprantama, jei kultūriniai apvalkalai, tokie kaip vardai, pavardės, pavadinimai, žodynas, reiškiniams įvardyti keistųsi pagal objektus. Tai yra kalbos gyvumo ženklas. Tačiau politikai ir įvairūs kiti veikėjai nusprendė, kad verčiau tegu uodega vizgina šunį. Geriau panaudoti visas įmanomas politines priemones, kad neaktualus kalbos turinys sugrįžtų. Simptomiška, kad iš karto po pavardžių klausimo į viešąją erdvę buvo išmesta
įspūdingą karjerą padariusios socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjos Elenos Urbonienės kalba Pasaulinei gyvybės dienai paminėti skirtame renginyje, esą šiuolaikinės moterys per daug dėmesio skiria karjerai ir apleidžia savo pareigą būti motinomis.
Darbas ir karjera – viena iš sričių, didinančių trumpų ir dvigubų pavardžių aktualumą, todėl nesunku įsivaizduoti, kad pagal valstybinę šeimos viziją, nors to atvirai nepasakoma, mergina turėtų tenkintis laikinu darbeliu, kol yra –aitė, vėliau atsidėti vaikų auginimui ir iš to kaupti pensijos fondą, o į rimtesnį darbą įžengti jau būdama –ienė su keliais paaugintais vaikais – kaip tik laiku, kol darbdaviai nepradeda raukytis dėl nepakankamai jauno darbuotojos amžiaus. Tarsi ministerijos reikalas būtų ne paskatinti ar padrąsinti, kad kažkas vyktų, o moralizuoti, kad nevyksta.
Taigi štai kokį turime paveikslą: valstybė pripažįsta tik šeimas, kur yra abu tėvai, motina nesvajoja apie karjerą, daugiau vaikų turėti esą paskatins abortų draudimas, o tie vaikai turi anksti eiti miegoti, kad netyčia nenužiūrėtų kokio gėjaus per MTV. Jei grupelei akademikų pavyktų prastumti pavardžių projektą (tai, laimei, kol kas sunkiai įmanoma), savaime suprantamu dalyku būtų laikomas ir moters dokumentinės tapatybės keitimas. Niekas nemėgina pasakyti, kad tai blogai, bet šitoks mąstymas tampa vieninteliu valstybės pripažįstamu būdu kalbėti apie šeimą, tuo pat metu vešint įsitikinimui socialinės inžinerijos veiksmingumu: vienas kitas teisinis svertas, ir lietuviai puls daugintis kaip prisukti – na, ir dar su tuo pačiu partneriu visą gyvenimą nugyvens – jei ne dėl to, kad jiems patiems taip būtų geriau, tai bent dėl tos Lietuvos.