Daiva Repečkaitė: Moteris ir skalbimo mašina

Publikuota: „Atgimimas“, 2009 m.

Jei tikėtume reklamomis, skalbimo mašina – neatsiejamas vis dar jaunajai kartai peršamo „klasikinio” moteriškumo simbolis.

Neseniai žiniasklaidoje buvo paskelbta apie naujo tyrimo rezultatus, rodančius, kad Lietuvos moterys, palyginti su kitomis ES šalimis, turi darbus, yra išsilavinusios. Tačiau, nors yra kvalifikuotos ir dirba, uždirba jos gerokai mažiau nei vyrai ir nepatenka į vadovaujančius postus. Lietuvos darbo rinka išlieka itin segreguota tiek horizontaliai (tarp profesijų), tiek vertikaliai (hierarchijoje šakos ar įmonės viduje). Tik ar tai pasikeis vien retkarčiais pakalbant apie šią problemą, jei kasdien esame bombarduojami/os viduramžiškų stereotipų „paruoštukėmis“?
Ką nauja galėjau sužinoti apie moteris, per savaitgalį daugiau nei įprastai pažiūrėjusi TV laidų? „Mano vyro gimtadienis, o aš peršalau... [Pavartojus reikiamą preparatą,] labiausiai iš visų dovanų vyrui patikau aš!“ Kuo išradingiau vaistus įsiūlyti norintys farmacininkai nusprendė, kad peršalimas moteriai nėra blogybė savaime. Štai vyrui iš kitos reklamos peršalimas trukdo dirbti, o moteriai blogiausia tai, kad negalės plūktis ruošdama vyrui šventę, o paskui dar ir gražiai atrodyti prieš svečius. Jei esi moteris, svarbu ne sveikata, o ką su savo sveikata gali nuveikti vyro labui.
Kitas perliukas. Ir vėl sugenda skalbimo mašina. Vėl išplėstos akys ir bejėgiškumo sklidinas balsas. Skambutis vyrui – kostiumuotam vadybininkui. Šis pareiškia, kad negali kalbėti. Reklama duoda suprasti: o ne, teks tvarkytis pačiai. Laimei, yra „teisingas“ preparatas, kuris leis skalbimo mašiną susitvarkyti net bukai moteriškei. Nesvarbu, kad visa situacija ir skambutis vyrui – gryniausias absurdas. Taip ir įsivaizduoju, kaip kostiumuotas vadybininkas po darbo pasiraito rankoves ir įlenda į modernią skalbimo mašiną jos taisyti. Bent jau galėjo parinkti kitokį vyro tipažą, nes akivaizdu, kad šis greičiausiai net nežinotų, kokie režimai yra skalbimo mašinoje, – juk namie „sėdi“ moteris, kuri neturi kitų rūpesčių, o jis juk toks užsiėmęs. Lygiai taip pat aišku, kad moteris skalbia ne pirmą kartą ir ką daryti su skalbimo mašina žino geriau už vyrą. Jei prireiks kvalifikuotos pagalbos, meistro telefoną greičiausiai irgi turės ji, o ne vyras. Tik kam tai svarbu? Svarbiau – žinia: „Net jei jums negali padėti jūsų vyras, padėsime mes.“
Dar viena skalbianti moteris pasakoja, kad jos vaikai auga, turi ambicingų svajonių ir – o ne! – dėl to dažnai išsipurvina. „Sūnus nori tapti chemiku, o dukra žinoma virėja“ (sakinys tyčia be skyrybos). Suprask, kad gudrus: ar dukra nori tapti žinoma (garsia) virėja, ar „dukra, žinoma, [nori tapti] virėja“ – reklamos kūrėjų numatyta svajonių profesija augančiai moteriai. Net jei teisingas yra pirmasis skyrybos variantas, lyčių segregacija akivaizdi: kiek vyresniam rimtam berniukui numatytas gerbiamo mokslininko kelias, o apsiterliojusi dukrelė gali tik džiaugtis, jei per visą gyvenimą neatsitrauks nuo receptų. Žinoma, visos profesijos yra vertingos ir gerbtinos, bet tik tada, kai yra sąmoningas individualus pasirinkimas, o ne vaizdinėmis, žodinėmis ir kitokiomis socialinėmis priemonėmis įbruktas asmenybės vystymosi modelis.
O kartu – dar ir statistika. „80 proc. moterų, pabandžiusių [kažkokį preparatą skalbimo mašinai], teigia, kad jų skalbimo mašinos ėmė veikti geriau.“ Moterys ir skalbimo mašinos – kažkoks neatlipdomas duetas. Skalbimo mašina tikriausiai turėtų įkūnyti švarą ir namų jaukumą, kurį papildo kvapnūs skalbinių minkštikliai, reklamuojami moteriškais balsais ir lyginami su mamos prisilietimu. Sugedusi skalbimo mašina – moteriško trapumo ir vyro pagalbos poreikio įsikūnijimas. Tik paklausykite tų beveik erotiškai pakeltų balsų: „Vėl užsikimšo–o–O–O!“ Panika ir bejėgiškumas prašosi tvirtos vyriškos rankos, kuriai nieko nereiškia sutaisyti techniką nė nesusitepant. Taigi, kad atliktų skalbimo funkciją, neatskiriamą nuo reklaminio klasikinio moteriškumo, moteriai gyvybiškai svarbi vyro pagalba. Ramus žemas balsas nuramina: „Viskas bus gerai, tik naudokite [teisingą preparatą].“
Taip skalbimo mašina tampa mediumu, kuriuo moteris bendrauja su aplinka. Gedimai ją suartina su ramiabalsiu vyru: jis atsiranda šalia. Mamos prisilietimu kvepiantis minkštiklis suartina ją su vaikais, išreiškia jos švelnumą ir prisirišimą, o kartais, ko gero, net atstoja ją pačią, kol yra užsiėmusi, – ne veltui reklamuojamas švelnumas lyginamas su mama. Tai, kaip moteris (žinoma, naudodama „teisingus“ preparatus) susitvarko su kalnais skalbinių, yra jos vertės įrodymas: tik pasižiūrėkite, kaip jos giriasi susitvarkančios su ant grindų čiužinėjančių vaikų kojinėmis. Nuo šiol šeimos nariai gali čiužinėti grindimis, šuo gali laisvai bėgioti, o vaikai gali siekti savo svajonių mokslo ir kulinarijos srityje – skalbikliai suteikia šeimai laisvę. Juk kitaip būtų baisiau nei baisu – moteris būtų pavargusi ir neleistų taip tepliotis, žinodama, kad viską iškuopti teks jai.
Galiausiai vienoje reklamoje moteris užverčiama ant skalbyklės ir po kelerių metų jau augina antrą vaiką. Vyresnioji dukra – nauja bręstanti moteris – taip pat sėdi ir laukia, kada vaikinas ją užvers ant tos pačios skalbyklės. Taip tęsiamos šeimos tradicijos. Skalbyklinio moteriškumo, kaip rodo reklamos, reikia mokytis nuo mažų dienų, vos tik baigiasi vaikystė ir supranti, kad motinos prisilietimą atstojantis minkštiklis neatsiranda iš niekur.
Skirtumas tik tas, kad, kitaip nei skalbimo mašina (kuri kartu su savo priedais įkūnija švelnumą, jaukumą ir šeimos vertybes), moteris niekada negali „sugesti“. Gripas – ne pasiteisinimas neapskalbti namų ir nesuruošti vyro gimtadienio. Todėl nesistebėkime segregacijos statistika – nors Europos Sąjungos Taryba daugiau kaip prieš dešimtmetį priėmė rezoliuciją dėl moterų ir vyrų vaizdavimo žiniasklaidoje bei reklamoje, tie vėjai iki Lietuvos neatpūtė, ir apie vaizdinių stereotipų žalą dažniausiai nė nebandoma susimąstyti.