Daiva Repečkaitė: Pasaulinių lordų rūmų spektaklis

Publikuota: „Atgimimas“, 2009 m.

Deklaracijų politika pripildo naujienų pranešimus, bet nepateikia nieko nauja.

Vėl nekantriai gaudome žinias iš Davoso: ką nusprendė šį kartą, kokie padariniai Lietuvai? Tačiau išgirstame tik tokį „vandenėlį“: „reikia kažką daryti“, „daugiau taip tęstis negali“, „krizė bus sunki ir nežinia, kada baigsis“, „reikia reikalauti atsakingųjų atsakomybės“ (šiuo atveju šaržuoju)... Deja, būtent tokia kryptimi juda tarptautiniai santykiai – deklaratyviosios politikos link. Jungtinės Tautos, Davoso ekonomikos forumas, įvairūs tarpvalstybiniai susitikimai ir konferencijos – kada paskutinį kartą iš jų girdėjote kokių konkrečių pasiūlymų?
Deklaracijos, rezoliucijos ir pareiškimai dažnai primena savadarbių politologų samprotavimus Lietuvos spaudoje. Jų tekstai prasideda, baigiasi, o pageidautina – ir prasideda, ir baigiasi tokiais žodžiais kaip „viena aišku – taikos Artimuosiuose Rytuose nebus dar ilgai“, arba „viena aišku – Rusija dar nenori paleisti buvusių savo įtakos zonos valstybių“, arba – „viena aišku, kad naujų ir senų Europos Sąjungos (ES) narių susipriešinimas dar nesibaigė“, o dar geriau – „viena aišku – viskas sudėtingiau, nei atrodo“. Aišku ir be jūsų, gerbiamieji, tad būtų visiems geriau, jei taupytume popierių, susilaikydami nuo rašinėjimo, ir taip išsaugotume vieną kitą tropikų medį. Žmonėms, kurie kasdien bombarduojami žiniomis, nekyla mintis, kad politika paprasta ir kad jai galioja kokie nors universalūs gėrio ir blogio dėsniai.
Lygiai taip pat nusvyra rankos girdint „būtina imtis visų veiksmų, siekiant nutraukti...“, „būtina paraginti valstybes visomis priemonėmis spręsti...“, „X šalies prezidentas išreiškė susirūpinimą...“. Juk, atrodo, jau pirmoje klasėje išmokstame, kad karas, skurdas, konfliktai, naudojimasis turima galia yra blogai. Tačiau popierius ir vieta interneto serveriuose vis dar gausiai dalijama dokumentams, kurie ragina visų, kurie tik netingi, kišimosi į jų reikalus ir savanaudiškų gniaužtų nustekentų vadinamųjų besivystančių šalių valdžią dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas absoliutus raštingumas, panaikintas skurdas ir korupcija. Preambulėse dar gali būti pareiškiamas „didelis susirūpinimas“ esama padėtimi. Mūsų regionas taip pat buvo popieriuje šaukiamas „kuo greičiau pertvarkyti ekonomiką“ ir „pažaboti korupciją“. Kai bandoma kariaujančioms pusėms parodyti, kad, liaudiškai tariant, „mums ne dzin“, rašomi painūs sakiniai, o į gyventojų ausis patenka tik sukramtytos santraukos: „Raginame tuoj pat nutraukti konfliktą ir taikiai išspręsti problemas.“ Lyg konfliktas vyktų smėlio dėžėje ir užtektų, kad rimtas dėdė ar teta pabara dalyvius ir parodo, kaip perskelti saldainį per pusę.
Ne išimtis ir Davose vykstantis pasaulio ekonomikos forumas, deklaratyvios politikos oazė politikams, kuriems per krizę turėtų būti daug darbo. Šis forumas primena savotiškus save pasiskyrusius pasaulinius lordų rūmus ar kokį turtingųjų klubą, kuriame nariai pakalba apie golfą, o jų žmonos padiskutuoja apie labdarą. Liūdime ir piktinamės, kai Lietuvos Prezidentas nepakviečiamas į tą golfo klubą – kaip čia dabar, argi nepakankamai turtingas, nepakankamai įtakingas, nepakankamai pripažintas? O kitais metais džiaugiamės – na štai, turės progą nusifotografuoti su kitais svarbiais žmonėmis golfo klubo sambūryje Šveicarijos kurorte.
Turtingųjų ir įtakingųjų, kurie atstovauja geriausiu atveju vos porai procentų pasaulio gyventojų, golfo klubas pakalbėjo apie ekonomikos problemas ir palingavo galvas. Reikia globalių pertvarkų, krizė dar užtruks, reikia imtis veiksmų... Visi šie teiginiai pateko į dienos naujienas tik dėl to, kad žiniasklaida seka viską, ką pasako turtingi ir įtakingi. Tačiau tiesa yra ta, kad šie teiginiai yra naujiena tik patiems forumo dalyviams. Žmonėms, kurie prarado darbus bei namus, kuriems dėl taupymo buvo nubraukta parama, kurie prarado artimuosius dėl nevilties sukeltų savižudybių, jokia staigmena, kad krizė gili ir reikia kažką daryti. Būtent šie žmonės ir imsis veiksmų: persikels į šešėlinę ekonomiką, galbūt pirmą kartą išeis protestuoti, mažins vartojimą, kitaip planuos šeimą... Veiksmai bus nukreipti į save, kitaip nei „politikos ir verslo lyderių“. Ar reikėtų apsidžiaugti, kad pirmą kartą jie pripažino, jog rožinė jų svajonė apie tobulą kapitalizmą neišsipildė? Greičiau liūdnai palinguoti galva – lėtai mokosi mūsų lordai. Ir pranešti sau galbūt vienintelę šiame kontekste dėmesio vertą naujieną: krizių sprendimai vyksta ne tarptautiniuose golfo klubuose, o mūsų darbovietėse, miesteliuose ir kaimynystėje.
Tarptautinės politikos teatro dalyviams naujiena gali būti ne tik tai, kad pasaulyje didėja skurdas ir „reikia kažką daryti“. Juos galbūt nustebintų ir visiškai nuostabos nevertas faktas: teatro premjerą jau pamiršome, aktorių žodžius mokame atmintinai, o nubraukti ašarą, tapatinant teatrą su tikrove, nė nesirengiame – tai, kas iš tikrųjų graudu, geriau matosi gatvėje už kampo nei Šveicarijos kurorte.