Andrius Bielskis: „Made in USA“ ideologija
Publikuota www.DELFI.lt
2009 spalio mėn. 1 d. 11:28

Vilniaus oro uoste, praėjus pasų kontrolę ir įžengus į laukiamųjų salę, pasitinka AirBaltic reklama, viliojanti pigiomis kelionėmis į Europos sostines. Džiaugtis šia informacija tūlam lietuviui iš tikrųjų yra ko. Dar visai neseniai, sėkmingai paskelbus Flylal bankrotą, tiesioginiu reisu nuskristi iš Vilniaus į Londoną, Paryžių ar Dubliną buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau AirBaltic reklama patraukia dėmensį ne dėl to, kad vienu ūpu ir pigiai gali nuskristi į Londoną ar Paryžių, bet savo formuluote: “Pigūs skrydžiai iš Vilniaus į Europą”.
AirBaltic (!) užrašas yra iškalbingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šie penki žodžiai tiksliai nusako Lietuvos postsovietinę psichologiją ir kultūrinę jauseną, kurioje, kad ir kaip būtų liūdna, vis dar esame įkalinti. Ji reiškia štai ką: Lietuva, kad ir kaip stengėsi dvidešimt metų ir sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą, nėra Europos dalis! Po dviejų dešimtmečių noro ir pastangų tapti pilnaverte Europos kultūros dalimi mes ja taip ir netapome. Arba bent jau nesijaučiame jos dalimi.
Žinoma, galima nesureikšminti šios atsitiktinės ir banalios reklamos. Pirma išsilavinusio žmogaus reakcija gali būti tiesiog nusistebėjimas: kas, po galais, yra Lietuva ir Vilnius, jei ne Europos kraštas ir jo sostinė? Istoriškai žiūrint Lietuva visuomet buvo neatskiriama Europos kultūros dalis, todėl nėra nė vienos priežasties brėžti skirtį tarp Lietuvos ir Europos. Juk Lietuvoje aptinkame visas europietiškos civilizacijos struktūras: krikščionybę, geografinę priklausomybę Europai, modernios nacionalinės valstybės sukūrimą, Apšvietos projektą, kuris, kad ir porą šimtmečių vėliau, išsiskleidė kudirkiškos nacionalinės tapatybės formavimo ir švietimo projekte, demokratinės parlamentinės politikos tradiciją ir galų gale pasaulietinę pliuralistinę visuomenę, kurioje, bent jau formaliai, Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos.
Iš kur tuomet šis ilgai užstrigęs postsovietinis trombas, kuris trukdo mums matyti tai, kas, atrodytų, taip akivaizdu ir savaime suprantama? Nejau beveik 50 gyvenimo Sovietų Sąjungoje metų nubraukia ne tik šimtametes Lietuvos europietiškos civilizacijos struktūras, bet ir pastarųjų 20 metų vykdytą proeuropietišką politiką?
Galima išvardinti labai daug Lietuvos “neeuropietiškumo” priežasčių, kurių akivaizdžiausia yra ilgametė Rusijos (taip pat ir Sovietų Sąjungos) okupacija. Apie tai ypač mėgsta kalbėti Lietuvos konservatoriai. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į tai, ko mes nenorime ir nesugebame pripažinti. Versdami kaltę sovietmečiui ar Rusijos baudžiavinei sistemai, pamirštame, kaip giliai ideologizuota buvo ir yra tai, ką galima pavadinti postsovietiniu tranzitologijos diskursu, kuris bent iš dalies mus ir pasmerkė šizofreniškam lietuviškos tapatybės netikrumui.
Skubu paaiškinti. Pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politines reformas galima apibūdinti kaip perėjimą iš “sovietinio-rytietiško socializmo” į “vakarietišką kapitalizmą”. Beje, tai sakydamas turiu omeny ne tiek realius sociopolitinius procesus, kiek tai, kaip tie procesai buvo suvokiami ir pateikiami viešajame diskurse ir politinėje retorikoje. Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais visomis išgalėmis siekėme įsijungti ir transformuotis į “vakarietišką kapitalizmą”, kurį laikėme didžiausia siekiamybe ir gėriu. Tad socioekonominė ir kultūrinė kelionė į “Vakarus” būtent tai ir reiškė – besąlygišką “Vakarų” imitaciją, o sykiu neoliberalių socioekonominių reformų diegimą.
Trumpai tariant, kaip tik dėl to, kad Vakarų Europoje ir JAV XX amžiaus 9 ir 10 dešimtmečiais vyravo neoliberalus kapitalizmas, postsovietinė Lietuvos transformacija bei siekis tapti “Vakarų” dalimi reiškė nekritišką norą griauti ir neigti tai, kas buvo sukurta sovietmečiu ir lygiai taip pat nekritiškai statyti kapitalizmą (tiesa, žodis “statyti” čia netinka, nes Lietuvoje kapitalizmas buvo kuriamas tik griaunant tai, kas buvo sukurta, o ne statant: jokio schumpeteriško kūrybinio naikinimo proceso čia nebuvo). Žodžiu, šiame neartikuliuotame tranzitologiniame diskurse Europa buvo sutapatinta su “Vakarais” ir vakarietišku kapitalizmu – išsvajota utopija, kurioje, kaip byloja sovietinių laikų mitai, visi gyvena didžiausiame pertekliuje, parduotuvėse gali įsigyti ko tik širdis geidžia, o įsigytos prekės yra pačios aukščiausios kokybės.
Ši sovietmečio antisovietinė mitologija ir ideologija (ją būtų galima pavadinti “MADE IN USA” ideologija) stipriai prisidėjo prie Europos kaip “Vakarų” ideologizavimo. Juk būtent JAV, o ne Europa, nuvargusio ir prieš “Vakarų” konsiumerizmą seilę varvinančio sovietinio piliečio mąstysenoje geriausiai įkūnijo “Vakarus”. Tad visai nenuostabu, kad mums į Europą žiūrint kaip į “Vakarus”, mūsų reali europietiška tapatybė ir natūralus priklausymas Europai tapo toks problemiškas.
Sovietų Sąjungai subyrėjus vokiečių sociologas Ralfas Dahrendorfas savo nedidelėje apybraižoje „Apmąstymai apie revoliuciją Europoje“ viltingai teigė, kad Rytų Europos politinėmis reformomis turėtų būti siekiama sukurti atviras europietiškas visuomenes, o ne aklai perimti ir imituoti vakarietišką kapitalizmo sistemą. Jis tikėjosi, kad 1989 metų revoliucija Europoje (būtent Europoje, o ne tik Rytų Europoje) išplės atvirą ir daugialypę Europą, o sykiu sustiprins jos demokratines institucijas ir pilietinę visuomenę.
Galime spekuliuoti, ar tai įvyko, ar ne, tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje, panašiai kaip kokioje Gruzijoje (!), kur intensyviai vyksta intelektualų diskusijos apie tai, ar Gruzija priklauso europietiškai civilizacijai, yra vis dar abejojama Lietuvos europietiška tapatybe. Paragavę ir patyrę “vakarietiško kapitalizmo” bei pajutę, kad sovietiniai mitai apie pasakų šalį “Vakarus” neatitinka tikrovės, supratome, kad “Europa” mums vis dar lieka sunkiai pasiekiamas idealas, sykiu nesuprantant, kad Europa ir jos kultūra yra daug daugiau nei ideologizuoti “kapitalistiniai Vakarai”.
Tad jei ką iš tikrųjų reikia atskirti – tai ne Europą ir Lietuvą, bet būtent “Vakarus” ir Europą. “Vakarų” sąvoka yra Šaltojo karo fantomas, kuris vis labiau netenka ir neteks prasmės kaip tik dėl to, kad kultūriniai, politiniai ir demografiniai skirtumai tarp JAV ir Europos didėja ir ateityje tik didės. O kaip tik transatlantinės vienybės bendro priešo – Sovietų Sąjungos – akivaizdoje dėka “Vakarų” sąvoka tapo tokia reikšminga.
Tuomet “Vakarai” be kelių išimčių reiškė tiesiog industrinį kapitalistinį pasaulį. Šiandien, kai Sovietų Sąjungos – giliai ideologinio darinio – seniai nėra, verta deideologizuoti ir demitologizuoti ir pačius “Vakarus”. Tad vietoje to, kad galvotumėme kaip tapti vakariečiais, kur kas geriau siekti to, ką kažkada siūlė Friedrichas Nietzsche – būti gerais europiečiais, tai yra tuo, kuo seniai esame.