Andrius Bielskis: Kodėl mušti žmoną vis dėlto nėra taip blogai?
publikuota www.DELFI.lt
2009 balandžio mėn. 7 d. 10:07

Kalbėjimas apie moralę politikoje yra nuo seno konservatorių pamėgta giesmė. Tai lyg pasenusi plokštelė, kurios melodiją ypač paranku užgroti tuomet, kai reikia masių paramos. Štai Vladimiras Laučius, kuris šiaip yra subtilus politinę filosofiją mylintis konservatorius, ima ir užgroja šią nuvalkiotą giesmę.
Stebina kiek pasenę antisovietiniai Bulgakovo juokeliai ir geležinė logika, kuri yra visiškai nesuprantama politinę mintį nors kiek žinančiam žmogui. Imkime ir paanalizuokime ją kiek giliau.
Vladimiro Laučiaus literatūrinė meilė Michailui Bulgakovui, pasireiškianti ilgu sovietinio tipo anekdoto atpasakojimu, slepia tikrai gilią mintį! Socialdemokratija (tikėkimės, kad tai sakydamas V. Laučius turi omeny brazauskišką LDDP) skiriasi nuo konservatizmo tuo, kad atskiria politiką ir ekonomiką nuo moralės. Kaip tik dėl to, anot autoriaus, socialdemokratai yra linkę pateisinti žmonių niekšybes, teisinantis, kad „bloga“ aplinka (skurdas, nepriteklius, etc.) privertė taip pasielgti.
Grūdelis tiesos galbūt tame ir yra. Bet kokia įvadinė paskaita į politines ideologijas prasideda banalia tiesa, jog konservatoriai yra linkę reikalauti asmeninės atsakomybės už atliktus veiksmus, tuo tarpu socialistai yra linkę kaltinti socialinę aplinką. „Aš nekaltas, aplinka kalta“, juokiasi konservatorius iš socialdemokrato, manydamas, kad ši etiketė visiškai sukompromituos socializmą.
Andrius Bielskis:
Ar nėra taip, kad už Queen English, nuostabių manierų viešumoje bei moralizavimo apie tautos dorą slypi nepajudinama galia elgtis kaip nori? Netgi reikalui esant atsivedėjus vožti nepaklusniai žmonai, prievartauti eilinę tarnaitę arba savo žmoną, jei ši nesutinka.
Kairiosios politinės minties santykis su morale yra įdomus ir sudėtingas, o jo aptarimui poleminis komentaro žanras, žinoma, netinka. Tačiau vieną dalyką paminėti tikrai būtina. Nuo pat 19 amžiaus vidurio kairioji politinė mintis vyraujančią biurgerišką moralę bandė pakeisti jautrumo socialinei aplinkai etika, o sykiu žiūrėti į moralę kaip į tai, kas skatina individualios ir kolektyvinės sąmonės transformaciją.
Stilingas ir visuomet pasitempęs Vladimiras Laučius – tikras postsovietinis džentelmenas – yra mažų mažiausiai naivus, kalbėdamas apie socialdemokratiją M. Bulgakovo Sovietų Rusijos kontekste. Toks kalbėjimas ne tik įtvirtina klaidingą dvidešimt metų Lietuvoje vyravusį įsitikinimą, kad socializmas, socialdemokratija ar bet koks kairumas yra sovietinė atgyvena. Jis taip pat demonstruoja visišką autoriaus istorinį nejautrumą, kurio paprastai tikimasi iš kiekvieno nors kiek subtilesnio komentatoriaus ar apžvalgininko.
19 amžiaus istorija mus moko, kad socializmas susiformavo kaip atsakas į industrinį kapitalizmą, kuris nepaisydamas sienų ir tradicijų nušlavė iki tol egzistavusius socialinius saitus bei bendruomeniškumo formas. 19 amžiaus viduryje nuskurdintas darbininkas dirbo 14 valandų per dieną, šešias, o kartais ir septynias dienas per savaitę, gyveno barakuose, o neretai buvo priverstas siųsti savo vaikus dirbti tą patį alinantį darbą tam, kad galėtų paprasčiausiai išgyventi. Be to, industrinio kapitalizmo laikais pirmą kartą žmonijos istorijoje atsiranda struktūrinio nedarbo problema, kuri šiaurės Londone ar Mančesteryje gyvenantiems paprastiems žmonėms reiškė tiesiog badą. Koks moraliai jautrus žmogus išdrįstų pasakyti, kad visa tai nesvarbu, svarbu tik tai, ką įsako abstrakti moralė?
Be abejo, pagrindiniai moralės principai – nežudyk, nevok, nemeluok – yra privalomi visiems. Tačiau lygiai taip pat svarbu yra suprasti, kas moralė yra ir kokia jos prasmė. Kantiška moralė, akcentuojanti besąlygišką paklusimą pareigai, yra ne tik tuščias įsakymas „tu privalai!”, bet ir įtvirtina susvetimėjimą. Ji dogmatiškai nurodo, ko individas daryti negali, tačiau nepaaiškina, kodėl taip elgtis yra draudžiama. Be to, abstrakti biurgeriška moralė neleidžia suprasti konkretaus skurstančio žmogaus situacijos. Ji tiesiog reikalauja besąlygiško paklusimo, visiškai neatsižvelgiant į tai, ar žmogus turi intelektualinių ir kitų resursų taip pasielgti, ar ne.
Kaip tik todėl Georgo Hegelio ir Karlo Marxo kantiškos moralės kritika yra tokia įtikinanti. Abu šie autoriai formuluoja labai svarbią mintį, jog moralės įsitvirtinimas visuomenėje yra neatskiriamas nuo egzistuojančių socialinių saitų bei konkrečios visuomenės papročių, o sykiu ir egzistuojančių ekonominių santykių. Kaip tik šiame filosofiniame kontekste formavosi europietiškas socializmas, kuris visuomet priešinosi žmogaus, socialinių saitų bei darbo sudaiktinimui. Jaunųjų hegelininkų įtakojama Europos socialdemokratija žiūrėjo į moralę kaip tai, kas įgalina (arba turi įgalinti) individualią ir kolektyvinę emancipaciją.
Karlo Marxo 1844 metų ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai (jie angliškai kalbančiame pasaulyje tapo prieinami tik 20 amžiaus viduryje) radikaliai pakeičia kairiųjų požiūrį į Marxą ir į moralę. Hegeliška susvetimėjimo sąvoka įgalina Marxą suprasti kur kas plačiau nei atstovaujantį siaurą materialistinį determinizmą. Taip suprasta moralė yra betarpiškai susiejama su egzistuojančiomis socialinėmis praktikomis, o sykiu padeda mums suprasti, kodėl išlaisvinantis politinis veiksmas yra toks svarbus. Ir ne tik suprasti, bet ir ilgainiui paskatinti visą eilę emancipacinių sąjūdžių – kelių generacijų feminisčių ar juodaodžių pilietinių teisių judėjimus.
Bet grįžkime prie žmonų mušimo. Kas vis dėlto slypi už konservatorių noro viešai moralizuoti, o taip pat ir jų moralės ir politikos vienovės propagavimo? Ar tik ne noras dangstyti iškreiptus galios santykius bei saugoti Oksbridže gerai išlavintų džentelmenų privilegijas? Pavyzdžiui, dangstyti žmones, kurie pasiryžę demonstratyviai pažeidinėti demokratiškai priimtus įstatymus, draudžiančius britų aristokratams medžioklių metu skalikams pjudyti ir kankinti medžiojamus žvėris, daryti tai, ką jie laiko savo teise ir tradicija.
Ar nėra taip, kad už Queen English, nuostabių manierų viešumoje bei moralizavimo apie tautos dorą slypi nepajudinama galia elgtis kaip nori? Netgi reikalui esant atsivedėjus vožti nepaklusniai žmonai, prievartauti eilinę tarnaitę arba savo žmoną, jei ši nesutinka. Daryti tai, ką šimtmečius britų ar kitų Europos kraštų privilegijuotieji, garsiai kalbantys apie moralią politiką, galėjo daryti ir ne vienas darė niekieno nebaudžiami...
Ir dar vienas dalykas. Istoriškai konservatorių (pirmiausiai JAV respublikonų) moralės akcentavimas (ypač krikščioniškų vertybių) politikoje buvo stebuklingai atgaivintas neokonservatorių 9 dešimtmečio pradžioje. Vykdydami neoliberalias ekonomines reformas, kurios pirmiausiai buvo naudingos nedidelei kuopelei turtingųjų, reformas, kurios sistemiškai mažino mokesčius daugiausiai uždirbantiems, taip užkraudama didžiausia mokesčių našta vidurinę klasę, greitai suprato, kad vienintelis būdas laimėti rinkimus – tai apleliuoti į krikščionišką moralę. Taip įvyko respublikonų ir evangelinių krikščionių sąjunga, kurios teorines ištakas galima aptikti tokių intelektualų kaip Leo Strausso ir Irvingo Kristolo darbuose.
Abortų problema, isterija prieš homoseksualus, kalbėjimas prieš „moralinį pakrikimą“ tapo stipriausia politine valiuta, o neokonų politikai staiga pavirto viešosios moralės kunigais. Tai yra žmonėmis, kurie radikaliai mažino išlaidas švietimui ir sveikatos apsaugai, naikino profesines sąjungas, didino stambiojo verslo galią, vykdė imperializmą likusiame pasaulyje, o savo ekonominės dereguliacijos politika tiesiogiai paskatino šiandienos krizę.