Naujoji Kairė 95

Kas visgi įvyko prie Seimo praeitą penktadienį? Chuliganų riaušės, kurios sukompromitavo taikią demonstraciją? Iš anksto organizuota didžiosios kaimynės „specialiųjų tarnybų“ provokacija? Ar pilietinė akcija, kuri virto įpykusių žmonių riaušėmis dėl politikų nenoro kalbėtis, atviro tyčiojimosi bei neadekvačių policijos veiksmų?

Be abejo, juokingiausi ir patys primityviausi įvykių vertinimai yra kai kurių politikų ir komentatorių riaušių siejimas su gerai organizuotais Rusijos spec. tarnybų veiksmais. Tokie pasakymai kaip „įvykiai parodė, kaip arti esame Maskvos“, „Rusija yra neabejotinai prikišusi savo nagus“ yra konservatorių ir juos palaikančių taip pamėgta konspiracinė teorija. Ji negali būti nei patvirtinta, nei paneigta, todėl iš principo yra neproduktyvi. Ji nukreipia mūsų dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų svarbu. O svarbu yra tai, kad ekonominio sunkmečiu naujosios vyriausybės klaidos bei arogantiškas nenoras įsiklausyti į gyventojų rūpesčius atvedė prie teisėtos protesto akcijos.

Iš daugelio liudininkų bei žiniasklaidos pasakojimų darosi aišku, kad policijos reakcija į riaušes buvo mažų mažiausiai neadekvati. Greičiausia jokių riaušių nebūtų įvykę, jei mūsų garbūs politikai būtų parodę nors kokį dėmesį susirinkusiems žmonėms. Priešingai, jie ne tik nesiteikė pasirodyti, bet pro Seimo langus rodė špygas ir kalėjimo ženklus, tyčiodamiesi ir provokuodami minią.

Didžioji dalis komentarų ir diskusijų žiniasklaidoje, ypač televizijoje, vienareikšmiškai pasmerkė riaušininkus. Tad dar kartą jų pasmerkti nėra reikalo (nėra reikalo dar ir dėl to, kad mitingo išvakarėse raginome gausiai, bet TAIKIAI dalyvauti protesto akcijoje). Šis riaušininkų smerkimas yra vienpusiškas kaip tik dėl to, kad nutyli tai, kas šiuo atveju yra daug svarbiau: gausios civilių bei visiškai nekaltų žmonių aukos ir brutalus bei tarptautines rekomendacijas ignoruojantis Viešojo saugumo tarnybos (VST) dalinio elgesys.

Yra puikiai žinoma, jog guminės (o taip pat ir plastikinės) kulkos yra itin pavojingos, ypač jei šūvis yra iš arti. „Tramdomosios“ kulkos buvo gausiai naudojamos 8 dešimtmečio pradžioje Šiaurės Airijoje protesto akcijoms malšinti. Šis faktas yra pakankamai iškalbingas: Vilniaus riaušės nei iš tolo negali prilygti tam, kas visą 8-ąjį dešimtmetį dėjosi Šiaurės Airijoje. Tarptautinė bendruomenė, taipa pat ir Europos Parlamentas daugelį kartų griežtai kritikavo guminių ir/ar plastikinių kulkų naudojimą. O smerkti yra dėl ko: šio ginklo naudojimo praktika liudija šimtus sunkių sužalojimų bei keliolika mirtinų atvejų.

Pavyzdžiui, iš 90 sužeidimo atvejų, užfiksuotų 1975 metų studijoje apie Šiaurės Airijos protesto akcijas, 24 civiliams buvo pažeistos akys, iš kurių 14 liko akli, 14 žuvo. Iš žuvusiųjų šeši buvo mažamečiai vaikai. Civilizuotų valstybių praktikoje policijos ir kariuomenės reglamentuose yra įtvirtinta aiški nuostata, kad guminių ar plastikinių kulkų artilerija gali būti naudojama TIK kaip kraštutinė priemonė. (Ši nuostata buvo taip pat užfiksuota ir Šiaurės Airijoje; atlikti tyrimai parodė, kad ja buvo piktnaudžiaujama, kas susilaukė tarptautinės bendruomenės pasmerkimo). Nuo to laiko Europos Parlamentas kėlė plastikinių kulkų uždraudimo klausimą, o ekspertų nuomonė vieningai byloja, kad ši riaušių tramdymo priemonė yra ir per žiauri, ir mažai neveiksminga.

Ar buvo reikalas naudoti ašarines dujas ir guminių kulkų artileriją Vilniuje? Ne vienas liudininkas pasakojo matęs VST pareigūnus šaudant į žmonių nugaras. Riaušių malšinimo rezultatas – 34 sužeistieji, iš kurių bent trys yra sunkiai sužeisti. Kodėl kai kurie politikai ir/ar Seime dirbantys dar riaušėms net neprasidėjus rodė įpykusiai miniai, kad dalis protestuotojų sės į cypę? Kodėl nebuvo bandymo izoliuoti potencialių riaušių kėlėjų žymiai anksčiau? Galų gale ar ne per anksti buvo paleistos ašarinės dujos, kurios tik dar labiau paskatino žmonių pyktį ir norą agresyviai gintis?

Į visus šiuo klausimus turi būti atsakyta. Riaušes kėlę žmonės yra kaltinami ir jau dabar patraukti atsakomybėm. Bet ar mes, demokratinės visuomenės piliečiai, neturime teisės reikalauti atsakomybės ir rimto pasiaiškinimo dėl daugiau kaip 30 žmonių suluošinimo? Ar neturime reikalauti atsakomybės iš Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, kuri, kaip teigia neoficialūs šaltiniai, nesant vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui, palaimino VST riaušių tramdymo paradą? Kodėl Lietuvos televizijos redakcijose yra kalbama tik apie chuliganų išdaužytus Seimo rūmų langus bei padarytus „milijoninius“ nuostolius, vengiant kalbėti apie daugelį sunkiai suluošintų žmonių, kurių didžioji dalis yra niekuo nekalta? Ar mes turime teisę reikalauti atsakomybės už ašarinėmis dujomis apnuodytų pensininkių būrį ir eilinių vos galą su galu suduriančių piliečių šautines žaizdas? Kodėl visgi Seimo langai yra svarbiau už visam gyvenimui suluošintus žmones?

Ir pagaliau dar vienas dalykas. Ar įvykius pristatanti vyraujanti retorika nekelia grėsmės demokratijai? Ar lansbergiško tipo rašliavos apie „anarchizmo ideologų“ atsakomybę nepaskatins žodžio laisvės ribojimo, laisvės, kuri šiandien ir taip neregėtais mastais siaurinama? Ką reiškia baranauskų – žmonių, kurie dedasi esą nepriklausomi komentatoriai, o viso labo yra partinei veiklai angažuoti, tačiau rinkimuose nieko nepešę pagiežingi politikieriai – pareiškimai apie naujųjų kairiųjų ir anarchistų atvirai ir nevaržomai skleidžiamą „riaušių ideologiją“?

Taip, iš tikrųjų, imkime ir uždrauskime juos visus, apkaltinkime juos bendradarbiaujant su Rusijos spec. tarnybomis, užsiundykime ant visų savo nuomonę turinčių ir ją reikšti nebijančių žmonių VSD! Tuomet tikrai pakirsime riaušininkams ir protestuotojams šaknis, kurios maitina visokio plauko „išgamas“, „chuliganus“ ir „riaušininkus“. Tada tikrai gyvensime saugioje, Lietuvių Tautą mylinčioje ir jai tarnaujančioje visuomenėje – rožinėje visuomenėje, visai kaip David Lynch Blue Velvet rožėmis besipuikuojančiame provincijos miestelyje.