Algis Davidavičius: Griūva vyrų galios piramidės (Interviu)

Publikuota: http://www.lrytas.lt/-12340967391233539174-p1-ekstra-gri%C5%ABva-vyr%C5%B3-galios-piramid%C4%97s.htm 2009 Sausio 9 d.

Kalbėjosi: Audrė SRĖBALIENĖ

Dėl krizės pinigus praradę milijardieriai renkasi mirtį. Mirtį, kaip problemų sprendimo būdą, renkasi ir turtų niekada neregėję lietuviai. Pastaruoju metu šalyje padaugėjo vyrų savižudybių. Kodėl? „Vyrai bijo prarasti galią ir įtaką, o tą baimę malšina fiziniu ar psichologiniu smurtu. Arba, neištvėrę gėdos, žudosi“, — sakė filosofas, Lietuvos inovacijų centro projektų konsultantas Algis Davidavičius. Jis įsitikinęs, kad noras būti stipriam, bandymas jėga priversti kitus žmones elgtis taip, kaip norėtųsi, — didžiausia vyrų daroma kvailystė.
— Agresija, smurtas, psichologinis teroras, savižudybės. Tai nuolat tapatinama su mūsų šalies vyrų elgesiu. Kodėl?
— Įprasta girdėti, kad vyrai Lietuvoje daug dažniau žudosi nei moterys. Bet man nerimą kelia ir tai, kodėl iš visų Europos valstybių būtent mūsų šalyje daugiausia vyrų žudosi. Arba žudo kitus. Juk tai — ypač žiaurus elgesys.
Vyrai nusikalsta nužudydami savo šeimos narius iš nevilties, bejėgiškumo, įniršio. Bet šalia matomų veiksmų yra ir kitų, paslėptų tragedijų. Tai cheminė savižudybė: alkoholizmas arba narkomanija.
Tai slaptas noras save sunaikinti, išbraukti iš nuolatinį skausmą keliančio gyvenimo. Ir kuo daugiau vyrai turi valdžios, tuo jų daroma žala didesnė, nes ji paliečia daugiau žmonių.
Vyrai žalojasi ne dėl to, kad sovietmetis jiems būtų įspaudęs kokią nors ydą. Tam įtakos turi gerokai senesni, karta iš kartos perduodami prietarai ir iliuzijos. Pagal juos vyrai susikuria daugybę lūkesčių. Jų neįkūnijęs vyras jaučiasi bejėgis, o dar jam nuolat peršama mintis, kad jis turi būti galingas. Toks galingas, kad ta galia galėtų naudotis ir pats, ir jo moterys, ir vaikai.
— O ką byloja tie senelių perduoti prietarai? Kad vyras turi būti šeimos maitintojas?
— Tėvai ar seneliai mums, vyrams, perdavė tam tikrą gyvenimo programą: kas leistina, gera, o kas — ne. Pavyzdžiui, kad vyras savo ir kitų gyvenime turi būti sprendžiamoji jėga.
Kad vyras turi būti stiprybės įsikūnijimas, kad į jo petį bet kada galėtų atsiremti moteris.
Bet šie stereotipai nebeveikia. Gyvenimas pasikeitė: jo ritmas, pobūdis senuosius vyriškus vaidmenis jau pavertė karikatūromis.
— Kažin ar nėra moterų, kurios ir šiais laikais į stiprų vyro petį mielai atsiremtų? Gyventų sau kaip pasakoje.
— Būtent — pasakoje. Nes gyvenime princų neegzistuoja. Ir varlės yra tiesiog varlės: nuo bučinio jos netampa princais.
Taigi laikas vyrams liautis žaisti senovinius žaidimus ir atsikratyti į karikatūrą panašaus karžygio įvaizdžio. Tokio, kuris vienoje rankoje laiko alaus bokalą, kitoje — galios įrankį kalaviją. Beje, dabar kalaviją dažnai atstoja stora piniginė.
Mes, vyrai, esame būtybės, kurioms laikas suprasti, ko norime. Ir mūsų norai nebūtinai turi sutapti su moterų, vaikų, tėvų ar senelių norais. Patys turime rasti atsakymą į klausimą, kas mums teikia gyvenimo džiaugsmą.
— Kada pats jaučiatės esąs laimingas?
— Kai jaučiuosi suprastas ir suprantu kitus. Kai esu atjaučiamas ir atjaučiu. Kai nusistovi pusiausvyra tarp mano šeimos lūkesčių (to, ko jie nori iš manęs kaip vyro ir tėvo) ir mano norų. Esu laimingas, kai galiu mokytis naujų dalykų, susipažinti su įdomiais žmonėmis.
— Vyras, kuris užsisklendžia, nesidalija su artimaisiais rūpesčiais, išgyvenimais, lieka nesuprastas. Bet ar daug vyrų nebijo pasiguosti, išsikalbėti?
— Žinoma, nedaug. Nes mes, vyrai, iki šiol buvome mokomi neverkšlenti. Buvome mokomi įsakinėti, kritikuoti kitus arba išvis nereaguoti į artimųjų rūpesčius.
Apsidairykime: daugumą sprendimo galios vaidmenų mūsų visuomenėje atlieka vyrai. Jie priima svarbiausius sprendimus, bet kaip tai padaro?
Būtų sunku tuose sprendimuose rasti jautrumo, pajautimo, kokį poveikį sukels. Nes sprendimai, ypač — valstybės mastu, priimami vadovaujantis ne jausmais, bet kažkokiomis neva mokslo studijomis, dažnai net nenurodomomis.
Kita vertus, žmogaus poreikiai yra gana paprasti. Tai — noras būti savarankiškam, išmokti to, kas sustiprintų savarankiškumą, ir turėti patenkinamų ryšių su kitais žmonėmis. Bet mes, vyrai, nuo seno esame mokomi nekreipti dėmesio į šiuos poreikius. Ir vis dar esame mokomi pakeisti juos galią įrodančių daiktų kaupimu.
O jei vyras neįstengia jų sukaupti? Jei jis yra, pavyzdžiui, pensinio amžiaus žemdirbys? Jų neturėdamas jis jaučia įtampą, baimę, nepasitikėjimą savimi ir kitais. Ir mėgina tuos jausmus skandinti „chemikaluose“: degtinėje, pilstuke, net ledo tirpiklyje — kas ką turi po ranka.
O tie laimingieji, kuriems pasiseka įšokti į sėkmės traukinį, visuomenės viršūnėse kaupia jų galią liudijančias materialiąsias gėrybes. Bet jei nelaimės ar krizė praryja pinigus, praryja ir galią.
Čia būtų laikas priminti: turtingieji smurtauja ar žudosi ne ką rečiau nei varguoliai. Manau, kad ir vieniems, ir kitiems, netekus galios, skauda tiek pat. Tik tiek, kad apie benamių mirtį retai sužinome.
— Turtas netenka vertės, akcijų vertė biržose ritasi žemyn — kovoje visada atsiranda pralaimėjusių. Bet ar dėl to verta žudytis?
— Jei vyras atlieka kokį nors vaidmenį: galingo įmonės vadovo, šeimos išlaikytojo — kas tokį žmogų gali padaryti laimingą? Tik ne pinigai. Jie tėra įrankis, kuriuo naudojantis galima patenkinti poreikius. Kokius?
Kartais man atrodo, kad mes, vyrai, tyčia esame išmokyti nekreipti dėmesio į tikruosius — saviraiškos, savarankiškumo, bendravimo — poreikius. Užtat sutelkiame dėmesį į iliuzijas, kurios skatina smurtą. Nes be smurto nei didelė galia, nei didelė valdžia neįsivaizduojama. Beje, yra ir kitokios, vyrams nieko gera nežadančios statistikos.
Pernykščiais „Eurostat“ duomenimis, iš Europos Sąjungos valstybių daugiausia ilgalaikio streso patiria samdomą darbą Lietuvoje dirbantys vyrai. Kartu tai būtų paaiškinimas, kodėl Lietuvoje samdomų darbuotojų produktyvumas — vienas menkiausių Europos Sąjungoje.
— Darbe įtampą nuolat jaučiantis žmogus negali produktyviai dirbti?
— Jis nemato prasmės stengtis labiau, nei reikalaujama pagal darbo sutartį — pagal darbo užmokestį. Bet alga nėra motyvas, kuris skatintų dirbant įdėti jausmų, pasinaudoti patirtimi. Ir nesvarbu, kokį darbą dirbtų žmogus: valytojo, specialisto ar vadovo.
Kita vertus, vadovai stresą patiria dar dažniau nei samdomi darbuotojai.
Dauguma vadovų Lietuvoje yra vyrai. O darbas, atrodytų, labiausiai rūpi vyrams. Moterys juk nuolat skundžiasi, kad vyrai tik darbu gyvi, kad jiems nesvarbu šeimos jausmai ar poreikiai. Bet net darbe vyrams blogai!
Blogai, nes jie savo gyvenimą regi kaip kovą dėl dar didesnės galios. Jie kuria galios piramides, bet iš tikrųjų atrodo kaip tarpusavyje kovojančios vaikų darželio gaujos: dabartinių politikų ar verslininkų elgesys būtent toks ir yra.
— Tai vadinama įmantriau: konkurencija.
— Man labiau patinka kitoks žodžių junginys: toks gyvenimas. Bet ar vyras tikrai nori tokio gyvenimo, kuriame pats žūva ar priima sprendimus, kurie žudo kitus?
Du svarbiausi prietarai, kuriuos turi vadovai Lietuvoje: kad jie žino visada geriau už kitus ir kad visi — samdiniai ar verslo partneriai — yra pavojingi egoistai. Baime ir nepasitikėjimu grįstas pasaulio suvokimas sukelia kančios ir patiems vadovams, ir greta jų esantiems žmonėms.
— Pasak medikų, ilgalaikė įtampa žudo. Bet ar vyrai tai pajunta?
— Tai pajusti nesunku iš kūno siunčiamų signalų. Nes ilgainiui sutrinka sveikata: atsiranda prostatos, širdies ir kraujagyslių sistemos, inkstų ligų, depresijos požymių. Kūnas siunčia ir kitokių — skausmo signalų, kad ne viskas yra gerai. Nes skausmas dažnai yra neišreikštų jausmų požymis.
O atsikratyti įtampos vyrai bando rizikuodami gyvybe. Jie veržiasi į ekstremalaus sporto klubus. Murdo visureigius purvynuose arba gena juos į pavojingas trasas. Skraido parasparniais.
Arba, atvirkščiai, susikuria atsiskyrimo nuo pasaulio iliuziją: medžioja, žvejoja. Arba girtuokliauja. Bet jie nepadaro pagrindinio dalyko: nesiima keisti gyvenimo taip, kad jame apskritai neliktų nuolatinio streso.
Dirbu konsultantu, tad tenka bendrauti su daugybe vyrų, priimančių verslo sprendimus. Matau jų problemas.
Girdžiu juos skundžiantis, kad žmonės Lietuvoje — nekūrybingi, nesukuria daug inovacijų. Bet iš kur atsiras noras kurti, jei su samdiniais elgiamasi kaip su darbo įrankiais? Žmogus gali kurti, įdėti į darbą širdies tik tuomet, kai jaučiasi laisvas ir yra vertinamas.
Jei mes, Lietuvos vyrai, norime išlikti ir pataisyti žiaurią vyrų mirtingumo statistiką, turėtume liautis neigę problemas ir nebedidinti savo valdingumo. Ir vertėtų kuo greičiau atsiriboti nuo senienomis dvelkiančių vyriškos galios stereotipų.
— Kai vyras, kuris darbe nuolat jaučia baimę ir nepasitenkinimą, grįžęs namo dar ir iš savo moteris išgirsta esąs liurbis, ką jis daro?
— Jis arba prilupa tą savo moterį, arba agresiją nukreipia į save: prisigeria. Taigi imasi lėtinės savižudybės.