Tadas Leončikas: Ar reikia, kad skambintų varpai?

Publikuota: www.alfa.lt 2008-07-04

Liepos 2 d. savo darbo rezultatus apibendrino Seimo darbo grupė, analizavusi, kaip apsaugoti visuomenę nuo tautinės ir rasinės nesantaikos. Aiškiai akcentuota, kad jei nusikaltimas padarytas kitam asmeniui dėl jo tautinės ar rasinės kilmės (t.y. nusikaltimo motyvacija – rasistinė), tai turi būti laikoma sunkinančia aplinkybe. Daug dėmesio skirta tam, kad teisėsauga galėtų veiksmingiau reaguoti į internete gausiai pasitaikančius neapykantą ir smurtą kurstančius komentarus (už tokius komentarus gresia baudžiamoji atsakomybė). Impulsą rimtiems pamąstymams, ar neapykanta ir rasizmas Lietuvai aktualūs, suteikė kovo 11-osios radikalų eiseną visiems parodžiusi žiniasklaida.
Ar iš tiesų šiandien jau supratome, ką išreiškė pastarųjų metų kovo 11-ųjų šešėliai ir galime užversti puslapį tos sumaišties, kuri kilo pagaliau atvėrus plačiai užmerktas akis ir pamačius skustas galvas, svastikas bei išgirdus skanduotes, kad ne visi Lietuvos gyventojai gali joje likti? Prieš visa tai pamirštant, norisi stabtelėti ir pagalvoti, ar iš tiesų jau galime snausti iki kitų eitynių, iki kito primušto tamsiaodžio, arba… iki tol, kol iš idilės mus pačius pažadins kaustyto bato smūgis.
Panagrinėjus po eisenos viešai išsakytus vertinimus ir pasirodžiusias publikacijas krinta į akis aiškūs, drąsūs, tegu ir kiek uždelsti, pilietiški balsai (kai kam atrodė, kad jų nebuvo), tiesiai duodantys atkirtį tiems, kurie Lietuvą ir lietuviškumą norėtų sugrūsti į vieną, vienodai nuskustą juodastriukių legioną. Ko gero, tai pats svarbiausias dalykas, kurio galėjome mokytis reaguodami į šį gaivalą: apibrėžti savo – savo asmeninių, savo bendruomenės, savo visuomenės – vertybių teritoriją, kurioje asmens orumas neliečiamas, kurioje asmuo nesuvedamas į rūšį, į jo priklausomybę kokiai nors grupei ir nevertinamas pagal tai, ko ji/s nepasirinko (odos, tėvų, kalbos, karo gimtojoje šalyje ir pan.).
Tačiau norėdami ne tik įvertinti (ar atsiriboti), bet ir ką nors pakeisti, taip pat turime galvoti bei suvokti, kas ir kodėl gniaužia kumščius, grasina arba smurtauja. Ir ne tiek dėl to, kad mums rūpėtų šalies reputacija, o todėl, kad nesaugumas, baimė, su tuo susijusi ir nesusijusi agresija yra mūsų dalis – mūsų, kaip visuomenės, bendrai kuriamo gyvenimo dalis.
Rasizmas ir tautinė netolerancija – ne marginalija
Viena paplitusių nuomonių – ta, kad kovo 11-ąją matėme tam tikros subkultūros atstovus, neatspindinčius visos visuomenės vertybių ir elgesio. Specialistai ir skinheadų subkultūros tyrinėtojai teigia, kad nors pastaraisiais metais jų daugėjo, dabar jų galima priskaičiuoti du-tris šimtus, o tai esą nėra masinis reiškinys Lietuvos mastu. Be to, apie skinheadus pasiskaitę (tačiau dažniausiai nesusidūrę tiesiogiai) asmenys taip pat mėgsta pridurti, kad jų būna visokių, ne visi yra rasistai, tad galbūt išties problema ne tokia didelė…
Subkultūros sąvoka sociologijoje taikyta ne tik kultūros reiškiniams, bet ir tam tikroms socialinėms terpėms aprašyti (įskaitant pogrindinio ir nusikalstamo pasaulio grupes). Subkultūros atsiranda kaip būdas grupei organizuotis ir tenkinti tuos poreikius, kurių visuomenė nesprendžia (vienas tokių poreikių yra išreikšti imigrantų baimę, kai migracija ir visuomenės struktūra nėra suprantamos). Tačiau (sub)kultūros sąvoka nukreipia mūsų dėmesį paskatindama įsivaizduoti aptariamą reiškinį (baimę ir neapykantą kitataučiams, kitokiems, taip pat užgauliojimą ir smurtą) kaip tam tikrą izoliuotą darinį, kapsulę, arba aiškiai apibrėžtą grupę. Regis, kad subkultūros sąvoka labiau apriboja mūsų dėmesį, negu paaiškina, kas maitina neapykantą. Nusiraminame ir nematome, kad tai, ką skandavo ,,patriotai”, ataidi ir kai kurių kitų piliečių mintyse. Kiek pastebėjau eitynes teisinusių ir taip savo nuostatas dėsčiusių (diskusijose, interneto komentaruose) argumentus, buvo vartojamos neoriginalios, ir vyraujančioje žiniasklaidoje pasitaikančios klišės: parsidavimo (Soroso arba Europos pinigams) įvaizdis, antisemitinis isteblišmento siejimas su žydų interesais, homofobiniai motyvai. Galime prisiminti ir tai, kad dalis nepakančių interneto komentarų parašomi ne pogrindyje, o klerkų ir valstybinių įstaigų kompiuteriuose.
Būtent todėl eisenos dalyviai ir jiems prijaučiantys ne tik teigė, kad tai ne skinheadų, o patriotų eitynės, bet, tikiu, ir jautėsi palaikomi, nevieniši, išreiškiantys ar ginantys ne tik savo ,,subkultūrą”, bet ir Lietuvą, kurios lietuviams kažkodėl ima nebeužtekti (Didesnę problemą turime, kai net skinheadų ar kitų ,,patriotų” subkultūras nagrinėjantys studentai apsiriboja keliais antropologiniais interviu ir priima tokį pasakojimą kaip tikrąjį paaiškinimą, o ne kaip medžiagą analizei). Pagrindinė forma, kurią rasizmas įgavo Lietuvoje – tai ksenofobija, kitataučių arba imigrantų baimė arba jų atžvilgiu reiškiama neapykanta.
Ar susiję imigrantų skaičius ir rasizmas?
Apie pagausėjusius rasistinius užpuolimus, krepšininkų (ir kitų užsieniečių, kurių spauda neaprašo) užgauliojimus populiaru pasvarstyti sveiko proto lygmenyje samprotaujant, kad Lietuvoje paprasčiausiai padaugėjo įvairių išvaizda besiskiriančių žmonių, esą dėl to ir incidentų pasitaiko daugiau. Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau socialiniai tyrimai paprastai paneigia tokias sąsajas: tam tikros grupės pradedamos nemėgti arba tampa puolamos ne dėl savo narių skaičiaus, bet dėl kylančių baimių, nepilnavertiškumo, konfliktų, besikertančių interesų, neapykantos skatinimo ar nebaudžiamumo. Negausi ir net mažėjanti Lietuvos romų bendruomenė yra nemėgiamiausia tautinė grupė Lietuvoje. Tačiau nuomonė apie romus pastaraisiais metais svyravo ne pagal tai, daugėjo ar mažėjo šalyje romų, o pagal tai, kiek ir kaip (t.y. kaip taisyklė – tik neigiamai) apie juos rašė žiniasklaida: kuo daugiau, tuo labiau neigiama nuomonė stiprėjo. Panašiai galime suprasti, kad šiais metais užfiksuotos sustiprėjusios neigiamos nuostatos daugelio tautinio pobūdžio grupių atžvilgiu nėra susijusios su tuo, kad rusų, lenkų, ar žydų pas mus pagausėjo. Šiais metais gerokai atlėgusi neigiama nuostata musulmonų, o taip pat su jais visuomenės sąmonėje siejamų pabėgėlių bei čečėnų atžvilgiu vargiai gali būti susijusi su jų skaičiumi: pas mus jų nesumažėjo, galbūt net nežymiai padaugėjo. Tiesiog atslūgo informacijos srautas apie islamo grėsmę ir teroristinius išpuolius, kuris vyravo po New Yorko dangoraižių griūties, sprogdinimų Londone, karikatūrų skandalo, kilusio Danijoje.
Lygiai taip tikėtina, kad nepasitenkinimas imigrantais Lietuvoje gali prasiveržti ne tada, kai jų bus daugiausia, kai nukris jų darbo našumas arba kai jie melsis kitam dievui, o tada, kai iš žiniasklaidos išgirsime apie imigranto padarytą nusikaltimą arba išgirsime apie jų problemas. Kai iki šiol įnirtingai nematydami, kur ir kokiomis sąlygomis jie dirba, staiga sužinosime apie į mokyklą ar pas gydytoją laiku nenuvestus vaikus ir pan. Arba - kai ,,patriotai” nuspręs, kad kovo 11-ąjai nebeužtenka tik eitynių.
Išliekančios aktualijos
Todėl aktualu pagalvoti, ar mes, kaip visuomenė, ugdome bendravimo, dalyvavimo įgūdžius, ar turime socialinės integracijos programų – ne tik imigrantams, bet ir miestų bei kaimų jaunimui. Pagalvoti ir dirbti šia linkme dabar, kol neskamba pavojaus varpai, nes pagrindinis kelias efektyviai spręsti rasizmo ir ksenofobijos problemas – tai prevencija, o ne kova su pasekmėmis. Nors atrodytų, kad po pavasarį kilusios sumaišties dėl radikalų eitynių ir dėl atkreipto dėmesio į rasistinį smurtą imtasi ir politikos planavimo priemonių, ir pastangų reguliuoti radikalų saviraišką, prielaidos ksenofobijai ir tautinei netolerancijai netikėtai iškilti lieka: jau minėtas apklausose pastebimas visuomenės susierzinimas, pasireiškiantis sustiprėjusiomis neigiamomis nuostatomis (galbūt tai dar nesąmoningos atpirkimo ožio paieškos); išimtinai neigiamai žiniasklaidoje pristatomos visuomenės nemėgiamos grupės (romai, čečėnai), t.y. visada egzistuojantys gerai žinomi nepasitenkinimo ,,taikiniai”; politikos debatų suintensyvėjimas dėl rinkimų.
Naujas veiksnys – migracijos klausimai, iki šiol buvę specifine suinteresuotų grupių tema, bet jau tapę viešų debatų dalimi. Problema yra kontrastas tarp iki šiol kryptingų ir nuoseklių stambiojo verslo pastangų palengvinti pigios darbo jėgos įsivežimą ir to, kad valstybė nekuria priemonių imigrantų integracijai. Baimę ir nesaugumą, kurį dėl to jaučia dalis visuomenės, jau įvardijo dešinieji radikalai. Prie to pridėkime daugumos juntamą socialinę nelygybę, kurios funkcionavimas ir priežastys beveik nesuvokiami, sunkiai suprantamą ir neprognozuojamą infliaciją, aiškiai matomą kainų šuolį. Labai tikėtina, kad visai tai iškils ir taps nauju elementu priešrinkiminėse manipuliacijose viešąja nuomone jau šį rudenį. Žiniasklaida puikiai žino ir naudojasi tuo, kad rašiniai ar reportažai apie kitataučius veiksmingai pritraukia dėmesį ir iššaukia vartotojų (skaitytojų, klausytojų) reakciją, - tai suvokia ir politikai. Atpažinti baimių kurstytojus, prieštarauti tam, kad atskiroms tautinėms grupėms būtų verčiama kolektyvinė atsakomybė dėl būtų ir nebūtų įvykių yra svarbus demokratinės Lietuvos visuomenei dalykas. Būtent šie įgūdžiai - vidinis visuomenės jautrumas ir gebėjimas patiems įvardyti problemą ir ją spręsti yra stiprioji Lietuvos savybė, svarbesnė už tariamai įžvalgų rūpinimąsi šalies reputacija.
Atskiras klausimas, kokį vaidmenį visame šiame baimių ir nepasitenkinimo raiškos procese įgis smurtas. Lietuvos pirmavimas pagal nepilnamečių tarpusavio patyčias leidžia manyti, kad ir smurtas gatvėse, ir smurto kultūra turi platų pagrindą, kuris neapsiriboja tik visuomenės paraštėmis. Tuo atveju, kai kalbame apie tokias specifines smurtinio elgesio išraiškas, kaip rasistiniai užpuolimai, reikia atkreipti dėmesį, kad jie Lietuvoje daugiausia vyksta viešose vietose (ligšioliniai rasistinio smurto atvejai – tai daugiausia užsieniečių užpuolimai viešose erdvėse). Bendra erdvė, viešasis saugumas nėra pakankamai įsisąmonintos ir branginamos vertybės individualizuotoje kapitalistinėje Lietuvos visuomenėje, todėl šį klausimą nėra paprasta svarstyti. Tačiau tiek tiesioginis smurtas gatvėse (prieš užsieniečius ir ne tik), tiek žinios apie jį prisideda prie tolesnės įvairių veiksnių nulemtos viešųjų erdvių erozijos. Paprastai tariant, jei nieko nepakeisime reguliuodami smurtą, tai mūsų diskusijos pilietinės visuomenės, tolerancijos, rasizmo ar imigracijos temomis tęsis ir toliau, tačiau mūsų ramūs pasivaikščiojimai po savo miestų gatves – kažin.