Rasa Baločkaitė: Sveika, infliacija, sveikas, liūdesy

Publikuota: www.delfi.lt 2008 gegužės mėn. 21 d.

„Sveikas, liūdesy“ – šitą frazę išpopuliarino prancūzų rašytoja Francoise Sagan. Tarp trumpalaikių meilės romanų, vasaros nuotykių, kokteilių ir madingų suknelių vėl atrandamas liūdesys. Liūdesys yra madingas, kaip kadaise džiova buvo madinga tarp intelektualų.

Liūdesys vėl atrandamas, kaip atrandamas, pasak Jeano Baudrillardo, nuovargis, badavimas ir natūralumas. Mados reikalu tampa kartais stilingai pabadauti, stilingai patylėti ir stilingai paliūdėti. Liūdesys yra kaip dekoratyvinė pagalvėlė stilingame interjere.
To, ko neįmanoma eliminuoti, belieka suvaldyti ir stilingai inkorporuoti. Apsupti save gražiais, maloniais daiktais. Outerwordly mysticism, kaip pasakytų M.Weberis (M.Veberis). Smilkalai ir aliejai, lotosai ir spalvoti akmenukai – keista ir egzotiška Oriento išmintis. Ji atgimsta vartotojiškoje visuomenėje, „Pildyk“ reklaminiame seriale – keisti žmogučiai susikuria savo mikrovisatą, kurioje jie yra valdovai, susikuria antilaikiškumo iliuziją.
Gražus, herojiškas kūnas, nesiruošiantis numirti. Apsisvaigini šiuolaikinėmis mantromis – kalbėjimas stiprina draugystę. Neva tai... (Parodykit man nors vieną tokį atvejį.) O virš jų - nematoma galia – rinka kaip dievybė. Kol tu jai dosniai aukoji, garbini ją kasdieniais ritualais, tol ji tau yra mylinti ir maloni. Palytėtas jos palaiminančio prisilietimo, pats jautiesi kaip herojus – didvyris, apvaldęs tikrovę, ir, kaip šventasis Jurgis drakoną, nugalėjęs nebūties ir beprasmybės šmėklas. Nes tyla, kaip ir tuštuma, yra nepakeliama.
Aš tikiu sąmokslo teorijomis. Kad kažkur kažkada susivienijo pasaulio išminčiai, ir parašė istorijos scenarijų. Kad susimokė žiniasklaidos magnatai, Holivudo scenaristai, partijų lyderiai, maisto ir farmacijos pramonė. Kad prieš mane susimokė daiktai – tiesiog akivaizdu. Raktai dingsta iš ten, kur buvo padėti, pinigai nesuvokiamu būdu iškeliauja patys iš piniginės, o troleibuso durys užsidaro pačią paskutinę minutę – kaip tame filme, „Durys užsidaro“. Man jos užsidaro beveik visada. Argi tai ne įrodymas?
Žmogus visada yra sąmokslo dalyvis ir kartu sąmokslo auka. Idėjos ir materijos sąmokslas. Kaip sakė Sokratas, žinau, kad nieko nežinau. Taip ir vaikšto žmogus pasaulyje ir supranta, kad nieko nesupranta, kad kažkas nuo jo yra slepiama, neleista jam suprasti. Argi tai ne sąmokslas? Sąmokslas, ir taškas. Dvigubas sąmokslas – įtikinti, kad to sąmokslo nė nebuvo. Jog nėra jokios paslapties. Tada – tai tik pildyk ir kalbėk. Stiprink savo draugystę - su daiktais.
Darbas, žmogaus sąmonės išraiška – žmogus pagal savo paties sumanymą perkuria ir pertvarko save supantį pasaulį. Prisikuria (arba prisiperka) daiktų. Čia jo pasaulis – čia jis yra kūrėjas, jis – valdovas. Jis – lyg Napoleonas, lyg Aleksandras Didysis. O daiktai, jo nepaklusni kariuomenė, rezga sąmokslą jam už nugaros...
Kartais, patyręs laikiną pralaimėjimą, žmogus atsitraukia, - kad, sustiprinęs galias, vėl pultų visu pajėgumu. Du Slawomiro Mrožeko aprašyti emigrantai, du lenkai Paryžiuje, - tai galėtų būti ir du rusai Niujorke, ir du lietuviai Čikagoje, jokio skirtumo, emigrantų gyvenimai tokie vienodi. Nors kasdienių pažeminimų ir vargo rutina dažniausiai reiškia tik fizinį ir emocinį susinaikinimą, bet juodu darbu ir kruvinu prakaitu kaupiami pinigai teikia tariamą galios pojūdį ir tą kone erotišką laukimą, kai jis – kaip Aleksandras Didysis – su visom savo santaupom, nugalėtojo žingsniu įžengs į gimtąją Lenkiją.
Kol išmuš triumfo valanda, poreikiai privalo būt sublimuojami, atidedami – sunku pratybose, lengva mūšyje. Net ir Naujųjų metų išvakarėse, - kam tas šampanas, gali svaigintis netolima vizija, kai su naujuoju automobiliu pralėksi dulkėtu gimtųjų Mikolaikų keliuku. O kol kas gali tenkintis kukliu guoliu ir atsitiktinio pašnekovo, to nepakenčiamo filosofo, draugija. Filosofija demaskuoja klastingą kapitalo sąmokslą. Juk žmogaus orumas – tai prigimtinė teisė, o ne sąskaita banke. Juk laisvė yra čia ir dabar, laisvė kreditan neparduodama, jos nereikia išsipirkti! Laukinio siautulio akimirką žiba akys, pavėjui skutais paleidžiami visi kruvinu darbu uždirbti banknotai. Šauktinių kariuomenė išsivaikšto kas sau, lieka tik vienišas karvedys ir jo įsitikinimai. Vienintelis, pasak Soreno Kierkegaard’o (S.Kierkegoro), dalykas, kurio iš jo niekas neatims.
Kai Lietuvos dienraščiai skelbia, kad „metinė infliacija peržengė 11 proc. ribą, o tauta klauso, sulaikiusi kvapą, - belaukiant 12 valandos, atsiprašau, procentų, dienraščių pranešimai – kaip laikrodžio dūžiai prieš vidurnaktį. Nukrečia menamas šaltukas... Visai kaip ta naujametė emigrantų naktis Paryžiuje (ar Niujorke, ar Čikagoje, jokio skirtumo, emigrantų Naujieji – visur vienodi), - mitinė virsmo akimirka, sąmonės ir laiko lūžis, laikrodžiui mušant dvylika, santaupos virsta niekingais popieriaus skutais.
Infliacija yra didi filosofė. Ji primena, kad reikia būt ištikimam ne „Maksimai“, ne „Sarmai“ ir net ne „Nike“. Reikia laikytis to, kas tikra, - būt ištikimam savo įsitikinimams. Sulaukus dvylikos valandų, atsiprašau, procentų, belieka ištarti - Sveika, infliacija, Sveikas, liūdesy. Ir kurį laiką gražiai, nesurežisuotai paliūdėti.