Rasa Baločkaitė: Kališka tikrovė, paprasti žmonės

http://www.balsas.lt/naujiena/180873 , 2008-01-28

Maršrutinio vairuotojas nervingai perjunginėja vieną radijo stotį po kitos. Išgirdęs, kaip vietinės reikšmės pop žvaigždė plyšauja „ištraukia šypseną iš mano lūpų“ (hm... ar jis vidurinę baigęs...? baigęs ko gera, ar čia ne tas, kuris dirba savivaldybėje...?), vairuotojas išjungia radiją ir per langą nervingai nusispjauna – šiaip aš tokių dalykų netoleruoju, bet šiuo atveju, negaliu jam nepritart...

Ortega i Gassetas rašė „Masių sukilime,“ XX a. pradžioje - pirmąkart istorijos arenoje triumfuoja masių žmogus, plebėjas, jis vaikšto Europos miestų gatvėmis, kaip povas, ir elgiasi lyg turtingas išpaikintas paveldėtojas. Primityvus hedonistas, betarpiškai tenkinantis savo poreikius, neturintis aukštesnių tikslų. XX a. pabaigoje, Christopheris Laschas tvirtino – ne, netiesa.. nebuvo jokio masių sukilimo, - tai buvo elito maištas. Elitai sukilo, susikūrė savo privilegijomis apdovanotą pasaulį – privačios mokyklos, uždari sluoksniai, savi rateliai - ir išdavė demokratiją, išdavė tikrovę, paversdamas ją vien priemone savo tikslams realizuot.

Paprasti žmonės. Elitų konceptualinė priedanga ir priebėga – viskas dėl jų, dėl žmonių; dėl jų sielų ir kūnų laužomos galvos, laužomos ietys... Dėl jų ir apie juos kuriamos teorijos, politinės santvarkos modeliai ir amžinybę besitęsiantys serialai. „Dominuojančios bet kurios epochos idėjos yra dominuojančiosios klasės idėjos“, teigė Marksas. Dominuojančiosios klasės... - jos vis bando atspėti – ko reikia paprastam žmogui? Revoliucijos liepsnos ar religijos opiumo? Laisvės ar tvirtos rankos? Rafinuoto aukštojo meno ar pop kultūros paistalų? Saldžios iliuzijos ar grubios tikrovės?

Paprasti žmonės – istorijos mįslė ir jos problema. Jei reikia – meldžiasi ir atnašauja Dievams, jei aplinkybės priverčia - išsijudina, nors ir sunkiai, ir kelia revoliucijas. Reikia – neša knygas iš Karaliaučiaus ir klausosi „Laisvosios Europos Radijo,“ pasikeitus aplinkybėms – studijuoja marksizmą ir žygiuoja paraduose Spalio revoliucijai paminėti... Jei nebelieka nieko kita – žiūri „Nuo.. Iki...“ ir skaito „Stilių“ (laisvės lieka laisvėmis, bet sunkiai tikėtina, kad turgelyje prekiaujanti pensininkė ims „Times“ ir „The Economist“ prenumeruot... – dėl visiems suprantamų priežasčių).

Kaip teigia Jean Baudrillard, tikrovė yra klastinga kaip kalė, - ji patvirtins visas jūsų nesibaigiančias interpretacijas su tuo pačiu begaliniu nuolankumu. Tikrovė ir yra paprasti žmonės. Intelektualinių fantazijų objektas, nuolankiai priimantis visas jam priskirtas ir primetamas roles. Paprasti žmonės valgo iš elito rankų, kas paduota, daro kas jiems liepta, ir nieko nesako. Tikrovė yra kalė.

Kartais – tiesą sakant, ne taip ir retai – atsiduriu intelektualioje aplinkoje. (Perfrazuojant Gijomą Apolinerą: „Kas galėjo pagalvoti... Viešpatie, koks malonus atsitiktinumas!“) Intelektualai man dažnai sako – čia jų mėgiamas argumentas, ad hoc ir ad hominem – „Ach tai vis tie paprasti žmonės..! Bet tu nuvažiuok ir pasikalbėk su paprastais žmonėmis...!“ Aš tada sutrikusi stoviniuoju, kurį laiką pavaikštau – pirmyn atgal – kurgi man dabar važiuoti?! - ir važiuoju, kaip visada – namo....

Teoretikai ginčijasi – ar egzistuoja klasės... Taip, egzistuoja, jas galima netgi pamatyti... Kažkas, kalbėdamas apie stratifikacijos modelį, vaizdingai pasitelkė Niujorko metro metaforą - klasės juda nesusikertančiomis trajektorijomis, o jei kažkur ir susikerta geografiškai, tai prasilenkia chronologiškai.. – pirmieji nubunda mėlynieji marškiniai, apie aštuntą ryto vagonus užpildo baltosios apykaklės – ir dar yra tie, kurie metro niekada nevažinėja. Visi – įkalinti ir atskirti savo grafikuose ir maršrutuose.

Dabar sakoma - žiūrimiausia laida, neva, „paprastiems žmonėms“ patinka. Taigi, kur nebus žiūrimiausia. Tuo trumpu laiku, tarp 19 ir 22 valandos, tarp darbo ir miego, tarp skalbyklės ir viryklės... Ir tai, kas tą vakarą bus paduota – tiek ant stalo, tiek į ekraną – paprasti žmonės priims ir nuvargę nekritikuos....

Vieniems – dirbti ir paklusti, kitiems – kurti ir valdyti. G.Mosca ir V.Pareto suformulavo visuomenės „vienos klasės modelį,“ - pagal jį, vien tik dominuojantieji elitai įgyja klasinę sąmonę ir funkcionuoja kaip klasė. Pareto įvardija „dvi grupes, elitą ir likusią visuomenės dalį“, o Mosca išskiria „politišką klasę“ ir „pavaldžiąsias mases.“

Vienos klasės modelis. Dominuojamieji įsisąmonino savo rolę – dirbti ir paklusti elito sukurtoms programoms, teorijoms ir ideologijoms. Jie nepriekaištingai atlieka tą savo funkciją, vis su tuo pačiu nepalaužiamu nuolankumu. Vienos klasės modelyje, tik dirbantieji funkcionuoja kaip klasė.

Tik nelaimingi elitai, ko besiimtų – visos teorijos, visos revoliucijos, - viskas slysta jiems iš rankų. Elitai, kaip klasė, yra iš esmės disfunkcionalūs. O visuomenė – kaip raitelis be galvos.