Rasa Baločkaitė. Dar kartą apie pornografiją

publikuota: www.DELFI.lt 2008 lapkričio mėn. 20 d. 18:59

Nekalbėkim apie pornografiją. Karolis Klimka pabandė prieš keletą dienų kalbėti, bet susilaukė labai kontroversiškų reakcijų. Ir aš taip manau – geriau jau nekalbėkim. Kalbėkim apie tai, apie ką dera kalbėti rimtam mokslininkui – oriam, solidžiam, respektabiliam.... Apie viešojo sektoriaus tarnautojų požiūrį į pietų pertraukos laiką ir jo panaudojimo galimybes.

Apie kaimo gyventojų požiūrį į Briuselio administracijos sprendimų priėmimo mechanizmų efektyvinimo programą. Apie septintosios b klasės moksleivių požiūrį į laisvalaikį, draugus, tėvynę, ir į būdo bruožus. Apie savivaldybės administracijos poskyrio ypatingos paskirties padalinio viršininko pavaduotojo ūkio dalies klausimams socialinę padėtį mažuose Lietuvos miesteliuose. (Lengvai šaržuoju, bet ironijos pagrindas – tikri mokslo darbai tikruose mokslo žurnaluose Lietuvoje...) Kalbėkim apie viską, kas tik neturi jokios prasmės. O kai pritrūksim temų, tai pasvarstykim apie tai, ar yra gyvybė Marse. O gal – Veneroje? Tai padės nukreipti dėmesį nuo esmės – juk ir čia, žemėje, yra gyvybė... ar ji mums rūpi...

Filosofija, įžūlumas sakyti tiesą melu virtusiam gyvenimui... Sokrato ir Diogeno juokas...Antikinė kinikų tradicija - demaskuoti apsimestinį šventeiviškumą, gražiai surežisuotą, socialines santvarkas pateisinantį idealizmą... Kadaise, filosofija demaskuodavo šventeiviškumą, bet kažkaip taip atsitiko, kad galiausiai - jį nusavino ir privatizavo. Pasisavino. Bet dabar, apsikeitė vietomis daiktų tvarka. Gyvenimas prarado šventeiviškumą, o filosofija - filosofija stojo į jo sargybą. Apie Diogeną pasakojama, esą jis (cituoju pagal Peterį Sloterijke) miegojęs po Dzeuso kolonų salės stogu ir ironiškai pareiškęs, kad atėniečiai, matyt, tą salę jam pastatė. Dabar, Diogenas, kaip koks skvoteris, uzurpavo tą kolonų salę. Filosofija pati virto šventykla, su kolonomis, ikonomis ir su mergelėmis vaidilutėmis... Filosofija nebėra nei ciniška, nei kiniška – filosofija mergaitiškai pakylėta.

Kaip pastebėjo žymus Lietuvos psichologas, šįkart liksiantis nežinomu, - cituoju neatsiklausus, bet manau, jis norėtų likt nežinomu... - „mokslas tampa depresuojančių išlaikytinių užsiėmimu.“ Filosofija saugiai užsidarė kabinetuose... Kai keliauja iš vienos konferencijos į kitą, apsistoja viešbučiuose. Niekuomet nesusiteršia pigių hostelių purvu, - ten, Manhetene, pusrūsyje be langų, miega dvylika žmonių, vyrai ir moterys be jokios gėdos persirenginėja vieni kitų akivaizdoje... – jei nepatingi, dar pasisuka šiek tiek, šonu, ir atsainiai nusimeta drabužius... Nerūpestingai paskleidę ant lovos lagamino turinį (kad kas nors ką nors pavogtų – nėra taip pasitaikę...), pusnuogiai, vien tik rankšluosčiu apsisupę, vaikštinėja sau koridoriais - eina į dušą kitam koridoriaus gale, pakeliui stabtelėdami (intelektualiai) pasišnekučiuot...

Kartais, oro uostuose, atsitiktiniai pakeleiviai man pasakoja – jų, neva, jau oro uoste laukia taksi, pripažinimas (garantuotas, be jokios abejonės, tikriausiai, kaip amerikiečiai sako - prepaid), viešbutis ir vakarienė ištaigingam restorane... Ai, - sakau - o manęs – manęs laukia tik laisvės atmosfera ir dvylika prakaituotų kūnų ankštame hostelio kambaryje.

Gražus skaisčių mergaičių gyvenimas.... Kaip Witold Gombrowicz apysakoje „Skaistybė“.... Arbata iš porceliano puodukų... Sidabriniai šaukšteliai tyliai skimbčioja.... Garbanėlės kruopščiai sugarbiniuotos... „Skaistumas – tarsi atskira izoliuotų būtybių kategorija, būtybių, kurios yra uždarytos, nesuvokiančios, atskirtos plonytėle siena.“ Net veršienos kepsnį ji valgo nekaltai – „gal ji mano, kad ir mažus veršiukus atneša gandras? Ir veršienos kepsnys tiesiai ant stalo atkeliauja?“ Pritrenkiantis, pasak Gombrowicz, fizikos ir metafizikos derinys – iš grynai kūniškų dalykų išplaukia ištisa idealizmo ir stebuklų jūra.... Ji „nekalta ir salone, ir valgomajame, savo mergaitiškame kambaryje ir kloze... Tyliau! Ša! Baisi mintis! Ne ne (...) Ji apskritai to nedaro, ji to nežino, kitaip turbūt nebūtų Dievo danguje...“

Nieko nepadarysi - nekaltos mergaitės yra nekaltos dėl to, kad jos yra nekaltos... Todėl nedrumskime tos (akademinės) skaistybės, nekalbėkim apie tokias temas.... Kam kalbėti apie tai, kas šokiruoja, kas nemalonu... Nemalonu – nenaudinga, neracionalu... Pakalbėkim apie tai, kas niekam nerūpi. Apie tai, dėl ko niekam neskauda.

Apie Lietuvos visuomenės požiūrį į nykstančius (ar nenykstančius) driežus iguanas lietinguose Pietų Amerikos miškuose... Apie 2,5 proc. riebumo ekologiško kefyro pasirinkimą lemiančius kriterijus ir apsisprendimo pirkti formavimosi proceso sudėtinius etapus. Apie kokį tai diskursą, besiskleidžiantį 4 straipsniuose praktiškai neskaitomame provincijos laikraštyje, leidžiamam 500 egzempliorių tiražu... Pakalbėkim apie tai, ko nėra – apie Sniego žmogų, o gal - apie pilietinę visuomenę. Kalbėkim apie viską, kas neturi prasmės. Pakalbėkim, pavyzdžiui, apie tai, kodėl geniui galvos neskauda. Parašykim mokslinę studiją apie tai - susišluotume visus Ig Nobel apdovanojimus!

Užsisupkim žodžiais... Nueikim kartais į labdaros pobūvį.. Padalinkim labdarą vieni kitiems - pagirkime ir padrąsinkime vienas kitą... Suremkim savo ego – petys į petį – vienybėje, pasijusime reikšmingi... Juk yra pasakyta - „ėjo literatas per mokyklos kiemą ir pamyžo – štai jums ir literatūrinė srovė...“

Nekalbėkim apie pornografiją. Bet, kadangi visas gyvenimas kasdien darosi vis labiau, jau net absoliučiai pornografiškas, reikėtų prisiimti tylos įžadus ir iš vis - tylėt. Nekalbėkim. Pagerbkim ką nors - bet ką, nesvarbu absoliučiai, - gal Darių ir Girėną, o gal Jugoslavijos karų „rape camp“ aukų atminimus, - tik pagerbkim – viena ilga, šimtmetį trunkančia tylos minute... J.L.Herman knygoje „Trauma ir išgijimas“ liudija ilgalaikes, pasikartojančias traumas patyrusių, viktimizuotų aukų prisiminimus – nueidavau i barą ir pasirinkdavau purviniausią, šlykščiausią vyrą, kokį tik įmanydavau rasti ir seksualiai su juo suartėdavau, taip pati save pažemindama ir nubausdama. Bet - nekalbėkim apie tai - tokios knygos, - kaip ir tokios temos, - nedera gerose kompanijose išsilavinusių asmenų, - tokių kultūringų ir skaisčių.

O Lietuvoje - Lietuvoje yra visko yra, tik nėra gyvenimo... Tiktai apdulkėję gramofonai, V.Kavolio teigimu. Gyvenimas - melagingas, kaip ir pirmas lietuviškas „Playboy“, kur aprašomas buržuazinis sutuoktinių rytas, į širdį, žinoma, neįlysi, bet iš šalies žiūrint, klasikinė schema – pinigai plius jaunystė, o vakar dienos Pelenė viršelyje susirangė apversto klaustuko forma, žemyn galva, prisidengusi balta, nekaltybę (galbūt - jos pačios, o gal – buržuazijos, kaip klasės) simbolizuojančia spalva.
Tie šventeiviški ir gražūs melai, jais sutvarsto kojas, kaip Kinijoje mergaičių pėdas, kaip Majų karalystėje – berniukų galvas.... Pėdos – o kartais net ir galvos - deformuojasi ir nebegali deramai funkcionuot... Damos, sutvarstytos melais tarsi korsetais – alpsta nuo menkiausio jaudulio.. Padori visuomenė – gausiai aukojanti, auksinės širdies visuomenė... – bet čia - nevalia nieko šokiruot....

Kaip toje „Draugų“ serijoje, - Fibi apsilankė pas Maiko tėvus, prašmatniam bute viršutiniame East Sid’e, ir sako – susirgau hepatitu, kai suteneris spjovė ir pataikė man – atsitiktinai - į burną... Maiko tėvai supyko ir ją, galima sakyt, kaip ir išvarė. Todėl jūs, mieli žmonės, nespjaukit niekam į burną (o jei jums prispjaus – greit nubėkit ir išsiskalaukit). Ir dar, nekalbėkit negražiai. Ir į šulinį taip pat, - nespjaukit.Nes kas žino – gal kada nors teks iš jo ir atsigert.

O kol dar neišaušo tas lemtingas „kada nors“, nekalbėkim apie porno. Pakalbėkim apie tai, kas visiems labai aktualu. Pavyzdžiui, apie užuolaidas. Visi turi užuolaidas. Langai – namo akys, o užuolaidos – lyg blakstienos. Į ką žiūri žmonės? Padorūs žmonės (tie, kur pornografijos nežiūri) žiūri į akis. Todėl užuolaidos – nuo jų prasideda pirmas įspūdis, jos apiformina langą, suteikia tiek namui, tiek ir kambariui, tam tikro savitumo, charakterio ir gyvybės, reprezentuoja būsto gyventojų pajamas ir tapatybę – užuolaidos yra itin aktualu.

Apie užuolaidas (su visom šito žodžio konotacijom) kalbama ir Džono Čiverio apysakoje „Priemiesčio gyventojas.“ Pagrindinis veikėjas, Frensis Vydas gyvena jaukiam Šeidi Hilo rajone – čia, dorovės reikalai „sutvarkyti geriau negu Dangaus karalystėje,“ skandalo – nei užuomazgos, nei skyrybų, nei išvirkavimo, o „moraliniuose kortų nameliuose“ sutuoktiniai su neblėstančiu įkarščiu vaidina šeimyninę idilę. Danguje vienas kitą keičia saulė ir mėnulis, pro šalį praūžia lėktuvai ir traukiniai... Anksti rytą, traukiasi naktis, blykšta žvaigždės – Frensis sėdi stotyje, traukiniai lekia kažkur link horizonto... Va tada prie jo ir priėjo senoji misis Raitson:
- Jums turbūt keista, kad trečia rytą iš eilės matote mane čia (...), bet dėl tų užuolaidų pasidariau nuolatine keliautoja. Užuolaidas, kurias pirkau pirmadienį, grąžinau antradienį, o pirktas antradienį ketinu grąžinti šiandien. Pirmadienį gavau kaip tik tai, ko norėjau – vilnones su rožėmis ir paukščiukais, tačiau grįžusi namo pamačiau, kad netinka ilgis. Vakar pakeičiau, ir vėl netiko. Dabar maldauju dangų, kad dekoratorius turėtų reikiamo ilgio, nes jūs juk matėt mano namą, matėte mano svetainės langus ir įsivaizduojate, kokia tai problema. Aš tiesiog nežinau, ką su jais daryti.
- O aš žinau, - tarė Frensis (...) – Nudažykite juos juodai ir užsičiaupkite.
Kas iš tų langų, apkarstytų drapiruotėmis, jei pro juos nei nori, nei sugebi ką nors matyt.