Rasa Baločkaitė: Planeta Provincija

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 rugpjūčio mėn. 29 d.

„Didieji Vakarų miestai, svaiginantys Vakarų miestai“ – kadaise rašė Jurga Ivanauskaitė. Postmodernioje epochoje, globaliame kaime, tekstas tampa autentišku patyrimu, tikresniu nei pati tikrovė. Arvydas Šliogeris užsirūstinęs kartą kalbėjo: „Kas man Panevėžys, kai turiu Atėnus ir Paryžių..... “ (Kalbėjo, numanomai, apie Antikos filosofus ir Paryžiaus Kairiojo kranto intelektualus...)

Kas man ta banali tikrovė už lango, kas man tas Maximos išpardavimas, kai Niujorke žydi magnolijos – tos Niujorko magnolijos iš Rolando Rastausko tekstų (net dabar prisiminusi girdžiu, kaip dunda virš Bronkso traukiniai...) buvo pačios gražiausios gėlės mano gyvenime - ačiū, Ro...
Miestai kaip diskursyvinės tikrovės. Niujorkas, kurį sukūrė ne Frederick Law Olmsted, ne Calvert Vaux,, ir net ne Raymond Hood, bet - Saul Below, Džeromas Selindžeris, Eduardas Limonovas, ir Rolandas Rastauskas, ir dar, beje, - David Crane ir Marta Kaufman... O Antono Čechovo Maskva, iš „Trijų seserų“ – paradoksalu, bet ir „Trijose seseryse“ Maskva patiriama ne kaip empiriška, bet kaip diskursyvinė tikrovė. Didmiestis kaip sąmonės būsena. „I am in the New York state of mind”, dainavo Billy Joel. Ir nesvarbu, kur būtum.
Technikos amžius, urbanizacijos procesai... Greitkeliai, geležinkeliai, komunikacijų tinklai – žadėjo sujungti žmones, žadėjo spontanišką ir staigų gyvenimo kokybės pagerėjimą. Bet iš tiesų - tik atskyrė žmones vieną nuo kito, atskyrė tėvus nuo vaikų, išskyrė bendruomenes, - sukūrė atstumus, tam, kad juos paskui turėtum įveikti. Atskyrė žmones tam, kad vėliau jie patys sąmoningai susijungtų. Transatlantiniai skrydžiai, naktiniai traukiniai... ir žinoma Nokia – „Connecting people“. Atstumai. Michailas Lomonosovas basas atėjo į Maskvą. Basas – nežinau, ar tiesiogine, ar perkeltine prasme. Jei tiesiogine – ne taip jau ir baisu, nors apavas tais laikais nepigiai kainavo. Perkeltine prasme – kur kas blogiau.
Erichas Frommas rašė, jog žmogus gimsta fiziškai, biologiškai – kaip kūnas. Po to, jis dar turi gimti psichologiškai – kaip žmogus. Susikurti pats save. Psichologinis gimimas, irgi, skausmingas – nepatogumai, nemalonumai, skausmas, anestezija neišvengiama – neatsitiktinai, tas procesas lydimas laikino nedarbingumo, ašarų, riksmo, alkoholio arba žolės... Didieji Vakarų miestai, svaiginantys Vakarų miestai. Kiekvienas išvykimas – kaip Lomonosovo ėjimas į Maskvą. Su batais ar ne, vis tiek esi basas. Be pažinčių. Be socialinio kapitalo. Be nieko.
Baimė ir drebėjimas. Šaltis, triukšmas ir akinančios šviesos. Ir dreba – tiesiogine prasme – po kojomis grindinys, kai praleidęs 48 valandas traukinyje, namai liko ten toli, išlipi Baltiyskiy vokzal Peterburge...arba Belorussky - Maksvoje...... arba prie Penn station Niujorke. („Apsaugok mus Viešpatie nuo skurdo, ir nevilties, .. ir nuo Penn station“ – rašė Saul Bellow. Nė vienas niujorkietis taip ir nepajėgė man dorai paaiškint, kas tuo norėta pasakyt... )
Michele. Būdama aštuoniolikos, ji atvyko į Niujorką studijuoti operinio dainavimo. Jos tėvas danas užsiiminėjo kažkokiais inžinerijos projektais Sibiro platumose, o motina dėl man nežinomų priežasčių grįžo į savo gimtąjį miestą vidurio Afrikoje. Lietui lyjant, girdėdavau, kaip Michele praktikuoja savo kambaryje Habanera ir Sempre Libera. „Sempre libera degg’io folleggiar di gioia in gioia“. Privalau būti laisvas, kad galėčiau mėgautis gyvenimu. Michele gyveno kambaryje be kondicionieriaus.
Kai atsigulė į ligoninę, jai anketoje reikėjo įrašyti - kas iš artimųjų po operacijos ateis jūsų pasiimt? Michele neturėjo ko parašyt, todėl tik nubrėžė juodą brūkšnį. Jos pasitikti atėjo Manuellis – liesas, žilas puertorikietis. Kai jis šypsodavosi – o šypsodavosi jis nuolat – matėsi, jog jam trūksta poros priekinių dantų. Iš jo mes nuomavome kambarius, už niekingus 125 USD. Kai grįždavau vėlai vakare, Manuellis ir manęs ateidavo pasitikt prie metro. Jis niekada nesakydavo – „Nesivalkiok naktimis“. Jis ateidavo pasitikti. Man išvykus, Michele persikėlė į mano kambarį – šis buvo dar mažesnis, ir dar pigesnis. Michele gyveno taip, kaip ir dainavo – „dee volare il mio pensier“ - visuomet skrendu ant troškimo sparnų.
Adopted Ibrahim. Ibrahimas iš Dramblio Kaulo kranto atvyko į Paryžių. Po persėdimo Mallan Aminu Kano tarptautiniame oro uoste, Paryžių pasiekė vėlai vakare, studentų bendrabučio duris rado užrakintas, ir tada, nuovargio įveiktas, pasimetęs ir išsigandęs, užsnūdo tiesiog ant laiptų. Tokį nuvargusį, jį rado ir priglobė rumunai studentai. Beveik kaip kūdikėlį Mozę, kurį, nualintą karščio ir kietai įmigusį krepšyje, faraono žmona išgriebė iš Nilo vandenų. Rumunai užleido jam savo lovą, o patys miegojo ant grindų. Adopted. Nuo to laiko, Ibrahimas su rumunais nebesiskyrė. Buvo ištikimas kaip šuo (simptomiška, kad gražiausią žmogaus savybę simbolizuoja šuo... o taip norėtųsi pasakyti – „ištikimas.. kaip vyras....“) Po savaites Ibrahimas jau šiek tiek suprato rumuniškai. Dragă Ibrahim, cum te simţi? Ibrahimas pasakojo - jo šalyje graži gamta ir nepaprastai daug dramblių. Iš tos gražios šalies, lyg mitinė pasakų būtybė, ant troškimo sparnų – „dee volare il mio pensier“ – Ibrahimas atskrido į vasaros karščių nualintą Paryžių ir užmigo ant laiptų... juodas, didelis kūdikėlis.... Nuo to laiko, man patinka juodaodžiai. Ir rumunai - taip pat, beje.
Andrejus iš A.Čechovo „Trijų seserų“ vėlų vakarą niūrioje provincijoje kažką pasakoja savo tarnui. Tarnas sako, atleiskit man, pone, aš neprigirdžiu, o Andrejus atšauna – negi tu manai, kad aš tau pasakočiau, jeigu tu prigirdėtum... Taigi jis pasakoja: „Štai sėdi Maskvoje, didžiulėje restorano salėje, nieko nepažįsti, ir tavęs niekas nepažįsta, ir vis tiek nesijauti svetimas. O čia (provincijoje) tu visus pažįsti, tave visi pažįsta, ir vis tiek esi svetimas, svetimas.... Svetimas ir vienišas.“
Atvykęs į Belorussky vokzal, arba Newarko oro uostą, nieko nepažįsti, stovi vienui vienas, su savo lagaminu.... O miestas – neaprėpiamai didelis ir šviesus, lyg Paukščių Takas, šita žėrinti visata grėsmingai ir abejingai tyli, ir tada jautiesi kaip astronautas beorėje erdvėje.... Į kelionę – kaip ir į karstą, beje – turtų su savimi nepasiimsi. Pradedi viską iš naujo, nuo nieko, nuo nulio. Nesvarumo (egzistencinio) būklėje, laikaisi tik už savo lagamino, arba – už kokios nors citatos, teksto. „Dee volare il mio pensier.“
O provincija yra tokia maža, šiek tiek apkerpėjusi planeta... Ji sukasi – nuolat – apie savo ašį, ir mano, jog ta ašis yra pasaulio centras. Iš tiesų, tai net ne savarankiška planeta, tai – satelitas. Kartais jos paviršių pasiekia žemai horizonte praslenkančios Saulės spinduliai. Tada planetos gyventojai ropščiasi ant pamatų, kuriuos sulipdė prieš tai čia gyvenę kartos, ropščiasi į viršų, į saulę, siekdami pasišildyti spinduliuose... ir krykštauja – aš pats, sako, pats čia užlipau...! O tada, atsigręžę atgal, išvysta savo pačių šešėlius – ilgus, monumentalius, grėsmingus. Sužavėti savo pačių tariamos didybės (ir nereikia čia man sakyti – aš mokslų daktaras..! – pilnas Maskvos turgus tokių mokslų daktarų... ), jų kūnai išskiria milžiniškus endorfinų kiekius, apsunksta ir užmiega, laimingu teisuolių miegu, nenugalėję žemės traukos.
Kaip atpažint provincialą? (Arba – provincialę - reikia pastebėt, privalomas kalbos lytiškumas ne visada veikia vyrų naudai....) Iš susireikšminimo. Toks (-ia), kaip taisyklė, iškart išsiduoda - aiškus tipas (-ė...?). Aš tokiais (-okiomis) nepasitikiu.
Aš visuomet pasikliaudavau nepažįstamaisiais