Rasa Baločkaitė: Mūsų laikų Sokratai

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 rugsėjo mėn. 5 d.

Sokratas buvo labai nemalonus žmogus. Nemalonus kaip reta. Vaikščiojo po Atėnų turgų ir kabinėjosi prie žmonių, su visokiais nemaloniais klausimai. Toks, niekada netaptų sėkmingu politiku.. Jo neišrinktų Metų vadybininku... Ką jau ten... Ar sunku būti maloniam, duoti žmogui tai, ko jis nori, juk šypsena praskaidrina dieną, šypsena nieko nekainuoja... Bet Sokratas nebuvo malonus.

Nežinau, kiek jis skyrėsi nuo kitų. Filosofija tuomet buvo dar gyva. Kadaise, žmonės gyveno taip, kaip mąstė. Ir mąstė taip, kaip gyveno. Sokratas vaikščiojo po turgų ir nieko nepirko, Diogenas gyveno statinėje.. O Simone Beauvoir, sužinojusi apie Sartro slaptus ryšius, niekuomet nepavyduliavo. Filosofija – darbo pasidalijimo nulemtas susvetimėjimas palietė ir ją – paradoksalu, mokslas apie būtį tampa apmokama akademine praktika.
Gauni savo darbo įrankius – teorijas, konceptualines kategorijas, jei pasiseks – dar ir darbo vietą su kompiuteriu – ir, prašau, darbuokis savo sode, atsiprašau, ceche. Darbas sau, gyvenimas sau, ir visa filosofija virsta vienu dideliu neautentišku melu... Pakritikavai vartotojišką visuomenę, uždarei duris ir sėdai sau į „Ford Focus“... Pasibaisėjai patriarchalinėmis nuostatomis, vyrišku šovinizmu, o po darbo – svarbiausia, laiku persėsti nuo fotelio prie baro, su trumpu sijonėliu, o jau tada – kaip rašė E.Limonovas (jei cenzūra leis) – „žybt, žybt pizdute“ - ir reikalai patys tvarkosi, be ypatingų pastangų.... Egzistencinę vienatvę skelbti irgi - labai patogu cechais, t.y. gaujomis... (Atsuktuvas, pankų judėjimo lyderis, irgi dirbo „Pūko“ radijuje, sakė - darbas yra darbas, nieko nepadarysi...)
Taip jau su ta filosofija. Svarbu ja nepiktnaudžiaut. Filosofija, nukenksminta ir nepavojinga, ištremta į katedras ir bibliotekas. Filosofija kaip susvetimėjęs darbas. Negyvi tekstai, kurių kratosi pats gyvenimas – gyvybingas, žavingas ir smagus. Gali tą filosofiją, laikas nuo laiko, ištraukti iš komodos, kaip kokią antikvarinę retenybę – pasipuikuot trumpam prieš pašnekovus ir svečius, keletas citatų, išminties perlų, laiko nugludintų.... O tada – kuo skubiau – atgal į stalčių... Gyvenimas sau, teorija sau ir nereikia jų maišyti, kaip nereikia maišyti alaus su degtine...!
Filosofija, meilė tiesai... Šiais liberalizmo ir pakantumo-bet-kam laikais, meilė tiesai tampa vis didesniu ir, ko gera, vieninteliu smerktinu iškrypimu... Nes tiesa – dažniausiai, deja – ir nenaudinga, ir nemaloni... Dažniausiai, tiesiog pasibjaurėtina. Abjected desire. Visiškai iškrypusi aistra. Atgaila, mea culpa... Pripažint savo ribotumą. Truputį pasibjaurėti savimi... Galinga savirefleksija – pabūti šiek tiek nemaloniu, tiek visuomenei, tiek ir sau pačiam. Užduoti nemalonius klausimus, kalbėti nemalonius dalykus, jausti širdgėlą, jausti skausmą – dabar - kaip nepadoru...
Pokrikščioniškoje epochoje, nebeliko vietos atgailai ir idealams. Homo consumens yra labai, labai malonus – ir sau, ir kitiems. Jis nevargina – nei savęs, nei kitų - nemaloniais klausimais. Jei ir prisimena filosofiją – tą egzotišką retenybę - tiek, kiek reikia banaliam pokalbiui pagrąžinti. (Kaip sakė viena santykių ekspertė, nuolatinė rubrikų moterims autorė – kad per pertraukėles tarp sekso būtų apie ką su vyru pasikalbėti....) Filosofija, mokslų karalienė... Dabar ji – šalia vyno, tabako, automobilių, moterų – tik dar vienas ginklas malonumų arsenale.
Nusipirkau „Psichologija Tau.“ Ten rašoma - „Kodėl vyrams patinka Barbės, o moterims – vyrai su „Mercedes““. Psichologija, galinga disciplinarinė technologija, ideologinė injekcija, kaip skiepai, beje – belieka arba indoktrinuotis, arba mirt.... Psichologija kaip giljotina. Neklausiama - ar, klausiama – kodėl. O man nepatinka su Mercedes, man patinka su Opeliais, su pralaimėjimo kartėliu ir tokia jautria siela, prie kurios net negali prisiliest... - nenormalu visiškai, - matyt, trauma, gili psichologinė problema...
Psichologijos nokautuoti, herojai griūva nuo pjedestalo (kam tu mane, sako, čia užkėlei, man čia, sako, yra šalta ir nepatogu...), griūva į horizontalią pozą.... (o jau čia, matomai, patogu ir šilta...) Herojai savaip supranta heroizmą – aš, sako, nusipirkau sportinį automobilį. Ach, sakau, ar tai jūsų nerimas, sublimuotas į vartojimą (postmodernios indulgencijos – atsiperki nuo nuobodulio ir menkybės, ir vėl jautiesi švarus, lyg naujai užgimęs...). O kas dabar, klausiu, bus su manim, - ar turėsiu transformuotis, pavirst į Barbę...- tokią, didele krūtine, šviesiais plaukais? Matyt, esu nemalonus, labai nemalonus žmogus – ironiškas, piktas, šaltas... . Ar sunku būti maloniam? Juk šypsena, geras žodis – nieko nekainuoja... Ar sunku buvo pasakyt – koks puikus Jūsų automobilis... ar turėsiu progos kada nors juo pasivažinėt...
Ar sunku buvo Diogenui pasakyt Aleksandrui Didžiajam - ech, kaip didingai spindi saulėje tavo šarvai...! Ar sunku buvo Sokratui pasakyti, Atėnų turguje, ir paglostyt amatininko širdį - ech, kokia gausybė puikių daiktų, ir kaip man jų reikia...! Ar sunku buvo Simone Beauvoir pasidažyt lūpas ir pasakyti Sartrui – grįžk laiku namo, nesivalkiok naktimis, paleistuvi tu, antraip - susirinksiu daiktus ir išeisiu - atgal - pas mamą...!
Turbūt, sunku.... Gal net - neįmanoma... Nes kai kartą paragauji tiesos – kaip Michelis Foucault LSD prie Zabriskie Point – nebegali sustot. Jos skonis – stipriai karstelėjęs, kaip pelynų, tokia pirmoji nata, ir tik vėliau pajunti saldumą ir ramybę, kaip lėtai besiskleidžiančius saldalmedžio ir miros aromatus...
Malonus žmogus homo consumens supyksta ir sako – „tiesa... tiesa... po kiek šiandien turguje tiesa...? žinai, - kokia paklausa, tokia ir pasiūla“... Tokia jo išmintis, tokia jo tiesa, ir toks jau jis - mūsų laikų Sokratas. Malonus žmogus homo consumens gina savo intelektualinę poziciją, jis pasiekia stebėtinai aukštą teorinės argumentacijos lygį.... – Aleksandras Didysis užsimoja, Diogenas statinėje susigūžia... – aš galvoju, Dievas gal ir nebuvo moteris, tačiau Diogenas tai tikrai... Bet, kai pergalė ranka pasiekiama, malonus žmogus netikėtai atsitraukia... Gal pritrūko teorinių argumentų...Gal mėgaujasi savo triumfo nuojauta ir aukos intelektualine agonija... O gal, - atsižvelgiant į jo prigimtį – tiesiog pagailo už dyką dalintis išmintimi...
O gal tiesiog dėl to, kad yra labai, labai malonus... – toks, nė musės nenuskriaustų, ką jau kalbėti apie moterį... Moteriai, anot jo, turi būti gera... – jis taip mano, jis tai išmano... Tai ir yra gėris. O jis juk geras žmogus. Niekada nepakels balso, nors sakiau - jeigu norit, šaukit ant manęs, jeigu norit, trenkit (legenda byloja, žymus dzeno mokytojas kilmingam vyrui padėjo pasiekti nušvitimą, trinktelėdamas per galvą lazda...) – tačiau jis, tik išplauna indus ir - visai kaip Pontijus Pilotas, - kruopščiai nusišluosto rankas...
Diogenas į klausimą, ką jam davė filosofija, atsakė, - kaip ir nieko, tik dabar esu pasiruošęs bet kokiems gyvenimo netikėtumams.... Ar jis buvo pasiruošęs tokiam netikėtumui, kad filosofija ir tiesa taps commodity – gaminama serijiniu būdu; įdomumo dėlei, sufabrikuojama šiokia tokia įvairovė... – bet svarbiausia, žinoma, tai kad būtų madinga, naudinga ir patogi.... Dabar, Aleksandras Didysis ateina su vyno buteliu ir sako - Diogenai, vargana tavo filosofijai.. kaip ir tavo gyvenimas... O jis, beje, Diogenai, nebuvo labai laimingas... Diogenai, rūpinkis savimi.. Nes tu to verta(s)...
Šių dienų išmintis.. surinkta po trupinį iš liberalizmo... coaching sesijų ir lyderystės vadovėlių... Ideologija, įsikūnijusi subjekte... Išmintis jau nebevaikšto po turgų, su savo nepatogiais klausimais, prikišamai parodydamas nepatogią tikrovę... Išmintis persėdo į raudoną sportinį automobilį (6 saugos oro pagalvės, automatinis oro kondicionierius su klimato kontrolės funkcija, nė neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikšti, informacinis kelionės kompiuteris, CD grotuvas su MP3 funkcija ir su nuotolinio valdymo mygtukais ant vairo) , ir tvarko reikalus mobiliuoju telefonu: „Tiesa, tiesa... Po kiek, sakėt, šiandien biržoje tiesa...?“