Nida Vasiliauskaitė: Spręsti pačiai negalima uždrausti (I)

Publikuota: www.delfi.lt

2008 gegužės mėn. 6 d

Abortų draudimo šalininkams ir priešininkams kalbėtis nelengva – reti bandymai tai padaryti paprastai baigiasi nesėkme. O ar galėtų būti kitaip, jeigu pozicijos „už gyvybę“ (pro-life) ir „už pasirinkimą“ (pro-choice) formuluojamos skirtingais žodynais, pasitelkia skirtingus vertinimo kriterijus ir remiasi skirtingomis prielaidomis?

Jei jų atstovai skirtingai suvokia ir todėl atitinkamai siekia skirtingai konstruoti socialinę tikrovę (žmonių tarpusavio santykius), jeigu jiems rūpi visai skirtingi tikslai?
Racionali diskusija „už ir prieš“ čia beveik neįmanoma – nėra pradinio minimalaus susikalbėjimo, nėra bendro pagrindo. Galimas tik tektoninis skirtingų plokštumų susidūrimas, pseudopolemika, kurios dalyviai gali tik konkuruoti tarpusavyje siūlydami tokį, o ne kitokį „pasaulio vaizdą“.
Šios pozicijos nėra teoriškai lygiavertės jau vien todėl, kad „pro-life“ aktyvistai diskutuoti visiškai nenori – jie nori ne supratimo ir socialinio teisingumo, o galios. Ir daro viską, kad oponentą nutildytų, diskredituotų, iškreiptų jo poziciją „šiaudinės baidyklės“ (tokia loginė klaida) principu: stengiasi perkonstruoti situaciją taip, tarsi nepritariantieji abortų draudimui atstovautų poziciją „už abortus“, t.y. norėtų, kad jų būtų daroma kuo daugiau ir viskam, kas gyva, linkėtų mirties (tikriausiai todėl, kad yra labai žiaurūs, ištroškę žudyti, amoralūs ir neatsakingi).
Kad ir kiek „pro-choice“ atstovai aiškintų taip nemanantys ir abortą laikantys tik kraštutine priemone (blogybe, bet mažesne blogybe nei jo uždraudimas), „gyvybės gynėjai“ jų sąmoningai negirdi ir juos lokalizuoja a priori jiems paruoštoje vietoje.
Antra tipiška „pro-life“ šalininkų loginė klaida – nuolatinės apeliacijos į emocijas, gąsdinant publiką abortuotų embrionų (paprastai ne mažiau šešto mėnesio – kad vizualiai kuo labiau primintų kūdikį) fotografijomis, argumentais apie jo jaučiamą skausmą, graudinimais apie plakančią jo širdelę ir nelaimingų (būtinai nelaimingų!) abortą pasidariusių moterų siaubo istorijomis (pvz., Rūtos Grinevičiūtės straipsnyje alfa.lt netgi mėginama „argumentuoti“ pasakojimais apie vargšų negavusių „teisės gimti“ vaikučių sielas, kurios vidury naktinio košmaro atslenka teisėtai smaugti savo nusidėjėlių motinų).
Argumentacija akivaizdžiai nesąžininga: galime ne mažiau pašiurpinti publiką filmuotais gimdymo, ar, tarkime, apendicito operacijos vaizdais (čia noriu pasakyti ne tai, kad abortas analogiškas apendicito operacijai, o tai, kad, jei šleikštulys, baisus vaizdas ir skausmas būtų lemiamas argumentas uždrausti jį sukeliančią veiklą, turėtume uždrausti anaiptol ne tik abortus). Bet jei tai nėra lemiamas argumentas, vadinasi, „pro-life“ atstovams derėtų ieškotis kitų, įtikinamesnių, ir nenuleisti negirdomis nemažiau šiurpių istorijų tų moterų, kurios negalėjo pasidaryti legalaus aborto ir mirė, arba jų sveikata, jų gyvenimas auginant nepageidautą vaiką pakrypo labai liūdna linkme.
Beje, apie gemalo patiriamą skausmą: taip, jis jaučia – ne mažiau nei užmintas sliekas, tabletėmis žudomas gripo virusas ar operuojamas audinių darinys; ir ne labiau nei nėštumo metu blogai besijaučianti, gimdanti ar pagimdžiusi moteris (kažkodėl jos skausmas, jos fizinis, psichinis, socialinis ar intelektualinis diskomfortas abortų draudimo šalininkams neatrodo vertas net paminėjimo; juk moterys, kaip vienoje laidoje išsprūdo Seimo narei V.Aleknaitei-Abramikienei, yra „tik vartai“ naujai gyvybei – tai, kurios teisės, skausmai ir gyvenimo perspektyvos iš tiesų svarbios; ši frazė anaiptol neatsitiktinė – ji labai aiškiai parodo, koks požiūris į moterį slepiasi po sentimentalia „gyvybės gynėjų“ pozicija, kieno gyvybė, kieno gyvenimas jiems rūpi).
Tuo anaiptol neketinu neigti grinevičiūčių, abramikienių ir vyskupų teisės publikacijoms, knygelėmis, pamokslais ar privačiais pokalbiais deklaruoti ir propaguoti savo moralinę poziciją samprotaujant apie „sielą“ ar „gemalo asmenybę“, tačiau jų reikalavimas „sielos argumentą“ paversti visiems privalomu įstatymu grubiai pažeidžia konstituciškai įtvirtintus Lietuvos Respublikos kaip sekuliarios valstybės principus.