Nida Vasiliauskaitė: „Išgydymo mišios“ Seime

Publikuota: www.atgimimas.lt, 2007 m. spalio 20 d.

Spalio pradžioje Seimo rūmuose vyko toks, švelniai tariant, keistokas renginys subtiliu pavadinimu: konferencija „Pripažinti mūsų poreikius. Pokalbiai apie lytiškumą ir homoseksualumą“. Organizatoriai – Lietuvos Respublikos Seimo Narkomanijos prevencijos komisija ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos švento Kazimiero provincija – į jį (asmeniniu laišku!) maloniai pakvietė ir mane (adresą, reikia manyti, suteikė kokia nors gerai informuota didesniųjų brolių agentūra).

Kvietimo autoriai iš tiesų stengėsi būti malonūs: susilaikė nuo atvirų samprotavimų apie „mirties kultūrą“, pristabdė kylantį balsą, patogesniam metui atidėjo norą „patikslinti mintį“, giliai įkvėpė, užsimerkė ir ramiu „daugiau patyrusio“ žmonijos mylėtojo baritonu suformulavo visai padoriai skambantį konferencijos tikslą – „skatinti dialogą lyties tapatybės ir seksualumo klausimais ugdant nuodugnesnį nagrinėjamų problemų supratimą bei atsakingą elgseną šioje srityje“. Tema, be abejo, labai aktuali, nes „šiuo metu viešoje erdvėje daug priešiškumo ir baimių, kylančių dėl homoseksualumo ir heteroseksualumo klausimų, kaltinant homofobija įvairias visuomenės grupes bei Bažnyčią“: mes juk nenorime „likti supriešinti“, ar ne?
„Svarstymai“, „pokalbiai“, „dialogo paieškos “ – kukli Mažesniųjų brolių retorika draugiškai kreipiasi į „kitus“, žadėdama „supratimą ir tiesą“ (jautrumas, dėmesingumas, nuoširdus rūpestis „artimu savo“, „noras žinoti“, truputėlis patetikos – kaip tik tinkamas žanras tiems, kurie trokšta padaryti gerą įspūdį statistiniam mūsų laikų piliečiui, kuris jau spėjo atprasti pagarbiai suklupti baramas): beveik būtų galima apsidžiaugti, jei ne šių formuluočių slepiamos prielaidos („kaltinti homofobija“: suprask, yra tarp mūsų priešiškai nusiteikusių, bailių žmonių, kurie skaldo visuomenę ir netgi nesigėdija kaltinti negražiais dalykais pačią Bažnyčią), jei ne veiksmo vieta, jei ne organizatoriai ir dalyvaujantys asmenys – jei ne tas pažadas, visu gražumu išsiskleidžiantis skaitant programą, kuri nedviprasmiškai paaiškina, kas čia vadinama „dialogu“.
Ne veltui paminėta Narkomanijos prevencijos komisija: jos figūravimas turėtų piliečių sąmonėje įtvirtinti kuriozišką mintį, jog homoseksualumas kažkaip giliai ir esmingai susijęs su narkomanija (a la „visi narkomanai – homoseksualai ir tapo tokiais būtent narkotikų dėka, et vice versa: homoseksualumas – tiesus kelias į narkomaniją“), o gal net yra jos sinonimas. Visai rimtai: parlamentarė R.Visockytė pateikė šios komisijos išvadą, kad „veiksminga kova su narkomanija galima tik tuomet, kai Lietuvoje bus stipri šeima“ (komisija, matyt, „ištyrė ir nustatė“ tokios priklausomybės buvimo faktą ir rado visų blogybių atpirkimo ožį – „nestiprias šeimas“ bei nešeimyniškus piliečius; „tradicinėse šeimose“ augusių narkomanų ji nepastebėjo). Priminęs, kad šeimos sampratos transformacijos pradžia – skyrybų įteisinimas, kurį suponavo ne vaikų, bet tėvų teisės, konferencijoje kalbėjęs Mykolo Romerio universiteto dėstytojas dr.K.Meilius netgi leido suprasti, kad – „vaikų labui“ – atsakingai tvarkomoje valstybėje tėvams šios teisės neturėtų būti suteikiamos ar bent jau jas derėtų gerokai apriboti (idealus modelis: priverskime vesti, uždrauskime skyrybas – ir nebeliks nei narkomanijos, nei smurto prieš vaikus, nei apskritai jokių socialinių sunkumų).
Ir tai – ne išimtys, tokia ir buvo konferencijos dvasia: visi iki vieno pranešėjai (atrinkti pagal tiesioginę ar netiesioginę priklausomybę katalikų organizacijomis) atstovavo oficialiai Bažnyčios pozicijai: „kitai pusei“ pasiūlyta pasėdėti ir paklausyti Tiesos apie save. Tiesos, kurią tikratikių sociologijos daktarų, eksgėjų architektų, vienuolių ir marginalų psichoterapeutų lūpomis skelbė jos turėtojai, žinantys, „kaip yra“ (stažavosi Popiežiškame santuokos ir šeimos studijų institute), kalbantys Dievo įkvėptos sociologijos, psichologijos, psichoterapijos vardu (mokslininkai, manantys kitaip, „klaidžioja tamsybėse“ – tegul patyli ir pasimoko, mokslui atstovauja ne jie, o Popiežiškasis institutas). Mažesniems piliečiams „krikščioniško mokslo“ autoritetas sekuliarios valstybės Seimo salėje kantriai ir gailestingai stengėsi išaiškinti, kodėl jie tokie „sutrikę“ (nesuvokiantys tradicinių lyčių vaidmenų „natūralumo“) tapo, ir laukė jų „teisingo“, „adekvataus“ atsakymo, kuris turėjo kilti iš supratimo to, kas buvo pasakyta, iš įsisąmoninimo to, kas jiems buvo paaiškinta. Atsakymas, be abejo, turėjo būti nuoširdi atgaila, ankstesnio „neteisingo kelio“ atsižadėjimas ir sugrįžimas atgal prie savo „tikrosios prigimties“, pažinios tik Bažnyčios mokymo ekspertams („prigimtis“ yra tokia, kaip sako JIE; manantys kitaip paprasčiausiai klysta, nesugeba „pripažinti savo poreikių“, nes Dievas į juos dar neatgręžė savo veido).
Štai tokio „gilesnio nagrinėjimo“, tokio „dialogo“ tikėtasi – neatsitiktinai kitą dieną konferenciją užbaigė mišios ir „išgydymo pamaldos“ (tiesiogine prasme; keista tik, kad egzorcisto nebūta). Ką gi – galimas ir toks renginys, tik kodėl jo nepavadinus adekvačiau, pvz., „Pamokslas nesusipratusiems apie Tikrąjį Kelią“ arba „Tiesos žodis paklydusioms avelėms“? Ir nesurengus kur nors kunigų seminarijoje, katalikiškame šeimos centre ar parapijos namuose už parapijos pinigus? „Tarptautinė konferencija Seime“ – kam taip kuklintis? Ir dar vienas „įtarumo hermeneutikos“ paskatintas klausimas: ar tai, kas vyksta tokio renginio metu, aktualu tik negausiai gėjų ir lesbiečių bendruomenei? O gal tai vienas iš simptomų, jog galime visi palengva netekti savo konstitucinių laisvių ir virsti teokratine šalimi, kurioje politinę valią, žiniasklaidos toną ir mokslinių tyrimų rezultatus mėgins – kaip kadaise – diktuoti religija?