Nida Vasiliauskaitė: Dešinė alternatyva dešinei

Publikuota: www.delfi.lt, 2007 12 06

"Bet kuriuo atveju mes matome poreikį apjungti į vieną platų frontą visas padorias dešiniąsias politines jėgas Lietuvoje į tai, ką mes vadiname "Dešiniąja alternatyva" ir manome, kad toks frontas turėtų apjungti ne tik politines partijas bet ir pilietinės visuomenės grupes", - spaudos konferencijoje sakė konservatorių lyderis.

O konservatorių lyderė užtikrino: toji alternatyva bus labai rimtai alternatyvi esam status quo („kairiųjų vyriausybei“).
Sustiprinusi pajėgas tautininkais ir krikščionimis demokratais (žinant, koks mažas šių partijų reitingas, apie bent kiek realesnį sustiprinimą kalbėti naivu – tikėtina, kad tai tėra simbolinis gestas, būdas parodyti, kur linksta patys konservatoriai), Tėvynės sąjunga žada „radikalius pokyčius“, „esmines permainas“, „tvarką ir teisingumą“, kurį – laimėjęs rinkimus – netruktų įgyvendinti vieningas „dešiniuoju pusrutuliu“ mąstančių politikų blokas. Tai būtų nauja, drąsu, originalu ir – ką čia slėpti – netikėta Lietuvos rinkėjams, kuriems dešinioji pasaulio vizija visiškai nežinoma. Kol kas jie – supraskime – matė tik kairiąją, kuri nepateisino vilčių ir todėl prašosi atsveriama kuo nors patikimu, garbingu, solidžiu, padoriu (kuo nors artimesniu dešinei).
Ir tikrai! Apsidairykime: viešus interesus sėkmingai privatizuoja privatūs („Jokio viešo intereso negalima IŠKELTI AUKŠČIAU už bet kurį kitą interesą”, – neseniai mokė Seimą Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, tie patys, kuriuos mūsų kairysis premjeras laiko vieninteliais kompetentingais patarėjais ekonominiais klausimais; be kitų dalykų, tąkart ekspertai norėjo Seimui paaiškinti, kodėl niekas, joks judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“, iš principo neturi teisės priešintis „Lietuvos“ kino teatrą privatizavusios UAB „Rojaus apartamentai“ verslo planui), profsąjungų veiklą patikimai „nukenksmina“ laiku priimti atitinkami įstatymai, socialdemokratai nesidrovi atvirai atstovauti stambųjį kapitalą (tai tas pats, kaip žaliajam prisipažinti, jog jam nerūpi gamtos apsauga), socialinės nelygybės augimo rodikliais ES mus lenkia tik Portugalija, valstybinės institucijos nesislapstydamos flirtuoja su religija (naujausi signalai: pasiūlymas policijos komisariatus aprūpinti kapelionais ir Vilniaus miesto savivaldybės nesipriešinimas LKB ambicijoms Katedros aikštę laikyti ne pasaulietine, bet išskirtinai sakralia erdve), o viešame diskurse dominuoja „tradicionalistinė“ retorika – argi ne „kairysis pusrutulis“ valdo (plačiąja prasme) mūsų valstybę?

O gal, greičiau, to „kairiojo pusrutulio“ joje apskritai nesama (viršuje esančias pastraipas be ironijos perskaitys tik tie, kam žodis „kairė“ tereiškia „komunistus“)? Gal reikėtų kalbėti apie įvairius dešinumo variantus ir laipsnius? Pavyzdžiui, apie dominuojančias dešines (socialdemokratai ir konservatoriai), marginalines dešines (tautininkai, murzininkai) ir dominuojančias marginalines (liberaldemokratai ir „darbiečiai“)?
Politika, kuriai priešinama „Dešinioji alternatyva“, pati neabejotinai atstovauja tam tikru būdu suprastą dešinę, todėl konservatorių ir jų sąjungininkų „alternatyvumas“ (paradoksas: sąvoka „dešinė“, seniai tapusi Lietuvos „politinės normos“ sinonimu, „piarinama“ kairuoliškai skambančiu šūkiu „Būk kitoks, būk alternatyvus!“) tegali reikšti žingsnį dar dešiniau, į nacionalsocialistinę ultra-dešinę.

Žingsnį pačios Tėvynės sąjungos viduje („Tėvynės sąjungoje šiandien tarytum šviečiasi nauja perspektyva: jau viešai kalbama, kad nuoseklūs konservatoriai kartu su patriotiniu ir krikščioniškuoju šios partijos sparnu pasirengę iš esmės keisti vadovybę. Belieka palinkėti sėkmės. Jeigu tai pavyktų, išties būtų galima kalbėti apie konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų koaliciją – kaip Lenkijoje arba Latvijoje“, – prieš pusantrų metų rašė Marius Kundrotas; atrodo, jis neklydo).