Nida Vasiliauskaitė: Krikščionybė katakombose: gynyba ar puolimas?

Publikuota: www.delfi.lt 2008 sausio mėn. 17 d.

Buvęs mano kolega, aktyviems krikščionims puikiai žinomas apžvalgininkas Andrius Navickas nevengia dramatiškų gestų. Pavyzdžiui, naujausio jo straipsnio antraštė kelia klausimą, neduodantį ramybės daugeliui panašiai mąstančių žmonių: “Ar bus gerbiama mūsų teisė būti krikčionimis?”.

Laikysena, tipiška tam tikros pakraipos krikščioniškai publicistikai: mes turime teisę – teisę būti – kurios, supraskime, aplinkiniai (likusi visuomenės dalis, viešoji opinija, politikai, žiniasklaida?) negerbia.
Nuoskauda, savo teisumo pojūtis (“Dievas su mumis”), mazochistinė kankinio poza eilinį kartą pasitelkiamos modeliuojant gerai žinomą paprastutę, bet vis dar paveikią pasaulio matymo schemą: grupelė persekiojamų itin tyros moralės asmenų baikščiai dairosi katakombose ir tyliai meldžasi, laukdami Apokalipsės (pasirodysiančios, be abejo, “Vakarų saulėlydžio” pavidalu, nes “Vakarai” – tai brendas viso to, kas gera, teisinga ir gražu), o supa juos nedorėliai, begėdžiai, smurtautojai, parsidavėliai, ištvirkėliai – žodžiu, vieni niekšai, nepažinę tikrųjų vertybių (jomis disponuoja tie, kur katakombose).
Nepagarba, kiek galima išsiaiškinti skaitant tokius tekstus, iš esmės pasireiškia nekrikščioniška religine tapatybe arba sekuliarumu: Konstitucijos numatytą sekuliarią viešą erdvę (be kurios valstybėje neįmanoma religijos, o taip pat žodžio ir minties, laisvė) Navickas vadina “niuriu vaizdu” ir atvirai laiko grėsme krikščioniškai egzistencijai (beje, sekuliarumas nėra, kaip teigia Navickas, abejingumo religijai ar jos niekinimo sinonimas – šis žodis tik žymi pastangas atskirti religiją nuo politikos, privačią erdvę nuo viešos).
Įdomiausia, kad savo skundą šios retorikos vartotojai grindžia būtent apeliacija į nuomonės laisvę: “Teisę būti krikščionimis ir aktyviai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse suprantame kaip teisę nutildyti kitus – sekuliarius ar tiesiog nekrikščioniškus – balsus, nes kol jie girdisi – vaizdas niūrus, gal net pavojingas” (ne, čia ne citata – čia parafrazė).
Kiti juk pagal apibrėžimą yra amoralūs, pikti, blogi (pvz., sąvoka “ateizmas” Navickui beveik tapati sąvokai “nuodai” – taip pasireiškia jo pagarba kitų teisei būti nereligingais: jie, savaime suprantama, neturi teisės religijos vadinti “opijumi liaudžiai”, tuo tarpu krikščionių fundamentalistai nereligingus asmenis kaltinti “nuodų gamyba” ir “mirties kultūros” skleidimu gali, tuo pačiu dar ir pareikalaudami savo kaltinimams deramos pagarbos), o kova su blogiu – kiekvieno tikro krikščionio pareiga.
Žinoma, pradėti kovą pačiam – nelabai krikščioniška. Kur kas patogiau, kai ją pradeda kitas.
Todėl energingi broliai Kristuje noriai apsimeta aukomis, kurias sekuliarus pasaulis užpuolė ir engia: jie tik ginasi (nuo “vartotojiškos ideologijos”, nuo “sukarikatūrintos laisvės”, nuo “iškreiptos tolerancijos”, nuo “priešiškumo vertybiniams įsipareigojimams”, nes tik krikščionys aklai nevartoja, tik krikščionys žino, kas yra tikra laisvė ir neiškreipta tolerancija, tik krikščionims būdingi vertybiniai įsipareigojimai – su nekrikščionimis šiais klausimais negali būti jokių principinių diskusijų, nekrikščionis galima tik smerkti, barti, gėdinti, mokyti, evangelizuoti; juk turėti kitokią, nei Vatikano, poziciją klonavimo, lyties keitimo operacijų, abortų, genų inžinerijos, eutanazijos, prekybos kontraceptikais atžvilgiu galima tik dėl pinigų).
Pasaulis čia aiškus, paprastas, elementarus tarsi smėlio dėžė: sąžinė versus pinigai, tiesa versus melas, gyvybė versus mirtis, kultūra versus barbarai, tikrovė versus jos iškraipymai, galiausiai – kriščionys versus kiti. Teisė vadinti daiktus ir brėžti ribas priklauso pirmiesiems – tik tada jie jaučiasi gerbiami ir išties egzistuojantys, tik tada prityla kalbos apie krikčionybės persekiojimą.
P.S. Atsižvelgiant į auditoriją verta pridurti, kad šio komentaro protagonistas – ne krikščionybė ar apskritai religija, o dabartinis krikščioniškasis fundamentalizmas.