Nida Vasiliauskaitė: Profsąjungų rūmai ar Tautos namai?

2007 12 13 Publikuota: www.delfi.lt

Šiomis dienomis paviešintas ketinimas nugriauti Profsąjungų rūmus ir vietoje jų ant Tauro kalno pastatyti neaiškios paskirties Tautos namus neabejotinai laikytinas viena keisčiausių dabartinės Vilniaus miesto valdžios iniciatyvų.

Nors... Apie „keistumą“ galime kalbėti tiktai tol, kol norime tikėti nesą prieškarinės Lietuvos gyventojai ir neprarandame naivaus sugebėjimo stebėtis, kai vicemeras-socialdemokratas drįsta – kaip niekur nieko – šitą sumanymą paremti garsiai.
Antraip viskas suprantama: prabangių apartamentų bei komercinių patalpų kompleksu papildyti Tautos namai – puikus verslo planas, puiki galimybė privatizuoti dar vieną viešą objektą, papildyti kuklius privačius išteklius savivaldybės pinigais, SIMBOLIŠKAI SUNAIKINTI ir taip vos gyvas profsąjungas ir stiprinti vis agresyvėjančią VOLKSGEIST („tautos dvasios“) retoriką.
„Tautos namai – kaip gražu! Profsąjungos? Kokia sovietinė atgyvena!“ – smetoniška „lietuvybės“ širdis suspurda entuziazmu. Suspurda netgi tų, kuriuos maži atlyginimai, didėjančios darbo valandos, beteisiškumas ir bejėgiškumas pasipainiojus stambaus verslo kelyje taip ir nepaskatina susimąstyti apie savos nepavydėtinos socialinės-ekonominės padėties ir profsąjungų neefektyvumo tiesioginį ryšį.
Vakarų Europa be galingų profsąjungų dabar neįsivaizduojama (kaip ir kairysis, nematantis nieko bloga nei simboliniame, nei realiame Profsąjungų griovime)? Dirbančiųjų socialinės garantijos – taip pat? Na ir kas? Juk čia tik seni sovietiniai rūmai. Užėmę TOKIĄ GERĄ vietą. Be to, turėsime Tautos namus! Naujus! O “tauta” (TAUTA) – ne “profsajūzas” (nelygintini dydžiai); „tauta“ – lietuviškas, ausį glostantis žodis.
„Profsąjunga“ (net leisgyvė) – „raudonas skuduras“ stambiajam kapitalui, nenuostabu, kad jis jos nemėgsta; „tauta“ – visai atvirkščiai. „Profsąjungos“ referentas – tam tikras gyventojų sluoksnis (tas, kuriam, anot verslo, dera tyliai dirbti, pirkti ir mirti), „tautos“ referentas – „mes visi“ (ne, ne piliečiai ir net ne šalies gyventojai – „tautai“ priklauso anaiptol ne visi vaikštinėjantys po „jos“ teritoriją; „mes“ čia konstruojamas etniniu, „kraujo“, „kilmės“, „protėvių žemės“ pagrindu).
„Tautos“ mitologemos funkcija – gaminti visai kitokį tapatumą nei tas, kurį siūlo „profsąjunga“: granitinės vienybės, klano, genties, „bendro kraujo“ mitai, o ne socialiniai interesai sieja jos narius, racionalus pragmatizmas nutyla regėdamas fantastiško bio-emocinio ryšio viziją. Profsąjungų rūmuose teoriškai privalo turėti vietą visi dirbantieji (etninė priklausomybė nesvarbi) – Tautos namai žada simbolinį atvirumą tautai ir uždarumą esantiems už jos.
Niekas, žinoma, net nesiteikia aiškinti, kam „tautai“ tų namų reikia, ką „tauta“ juose veiktų, kokia prasme apskritai „tauta“ gali turėti namus konkretaus pastato pavidalu, kas „tautą“ reprezentuotų (etniniai lietuviai? ten įsikursiančio viešbučio gyventojai? prestižinių butų savininkai?), galų gale – kaip privatus kapitalas gali valdyti „tautos“ nuosavybę (arba: kaip „visiems“ gali priklausyti tai, kas privatu).
„Tauta“ supras ir pritars – Namai juk statomi JAI. Šimtmečio senumo Jono Basanavičiaus idėja rasti vietą, kurioje galėtų susitelkti lenkų apsuptyje gyvenanti lietuvių diaspora ramiai aptarti savo bendruomeninių reikalų, šiandieną tokia aktuali...