Nida Vasiliauskaitė: Apie „drąsą paklusti“

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 rugpjūčio mėn. 4 d.

Vilniaus gatvėse ant stulpų ir tarpuvarčių pasitaiko kažkokių katalikiškų renginių anotacijų: centre tipiškas užrašas „Nebijokite Jėzaus!“ (balzamas alkanai, išsigandusiai, sutrikusiai praeivio sielai), apačioje smulkesniu šriftu antraštės plėtotė ir informacija potencialiems „neofitams“ apie vietą bei laiką.

Pirmą sekundę teksto naivumas priverčia geranoriškai nusišypsoti: nejau tie godotini broliai organizatoriai Kristuje iš tiesų šitaip įsivaizduoja nekrikščionišką natūrą (kaip egzistencinės baimės ir/ar buitinių vargų nukamuotą „mažą žmogelį“, ieškantį globos, saugumo, paguodos, užuojautos, bet stokojantį valios ir ištvermės ant savo siaurų pečių užsikrauti „saldų tikėjimo jungą“ ir todėl nesiryžtantį peržengti bažnyčios slenksčio), o patys manosi esą egzistencinės (gal net – pajuokaukime – intelektualinės?) drąsos pavyzdys (Jo dėka, žinoma)?
Antrą sekundę, kai jau ketinau skelbimą pamiršti, prisiminiau, kad tai tėra Jono Pauliaus II-ojo (puikaus PR‘o technologo) „sparnuoto posakio“ („Nebijokite, bičiuliai, atverti durų Kristui“) parafrazė, ir mano nuobodžiaujančią šypseną pakeitė susidomėjimas, o pradinį nesureikšminimą – įtarimas, kad „baimės“ ir „drąsos“ retorika čia anaiptol nėra nei naivi, nei atsitiktinė.
Ir tikrai: įdėmiau pasirausę po populiarią viešą krikščionišką kalbėseną aptiksime daugybę panašių figūrų: „kiti“ (t.y. nekrikščionys) čia nuolat ir sistemingai vaizduojami kaip bailūs, nelaisvi, neatsakingi, nesąmoningi, „paklydę“, nemoralūs, „nedvasingi“ ir netgi – lyg šito nepakaktų – dogmatiški. Jie – tiesiog buki, paiki, „pinigams besimeldžiantys“ vartotojai ir viskas, ką jie sako, gali būti lengvai „nuaiškinta“ kaip „baimės, nelaisvės, nedorybės bei pinigų kalba“, kuriai „sutramdyti“ reikia ne argumentų, o kantrybės bei evangelizacinio patoso.
Savaime šis reiškinys nebūtų vertas didesnio dėmesio (kiekviena grupė konstruoja save ir Kitą nuo Jo atsiribodama ir tą atsiribojimą grįsdama Kito „blogumu“), jei nepastebėtume to, ką galime pavadinti „kairiojo diskurso vagyste“ ir nelaikytume jos gerai apgalvota politine strategija. Mat „drąsa“, „maištas“, „laisvė“, „savarankiškumas“, „sąmoningumas“, vartotojų visuomenės ir kapitalizmo kritika – raktiniai kairiosios laikysenos žodžiai – krikščioniškosios socialinės politikos PR‘o specialistų rankose pasisavinami tam, kad virstų savų priešybe, bet išsaugotų pradinį patrauklumą.
Konkrečiau: pagalvokime apie PR‘inę sėkmę retorikos, kuri atvirai niekintų laisvę, smerktų erudiciją, logiką bei savarankišką kritišką protą ir reklamuotųsi kaip paklusnumo, nuolankumo „šios žemės galingiesiems“, tradicionalizmo, autoriteto, hierarchijos, nelygybės, pasitenkinimo socialiniu status quo, ambicijų ir pasitikėjimo savimi (puikybė!) atsisakymo bei individo subordinacijos bendruomenei nešėja – kas susiviliotų įvaizdžiu romaus, paklusnaus, „mažo žmogelio“, kurio kūną ir „sielą“ („jo paties labui“) valdo „didesni“? Kam tai būtų patrauklu? Neambicingiems, menkai išsilavinusiems, neturintiems, ką prarasti? Tiems, kas ir taip „savi“?
Nieko, reikalus galima pataisyti – tereikia turinį perpilti į jo kritikos formą ir teigti, jog tikrasis maištas, ryžtas, iššūkis ir drąsa yra paklusnumas tradicijoms („NEBIJOK vesti – prisiimti atsakomybės!”), tikroji laisvė – patriarchalinėje šeimoje, tikrasis individualumas – pasidavime bendruomenės kontrolei, o savarankiškas mąstymas – tikėjime (kitų mąstymu). Pastangos išlaikyti religijos ir politikos perskyrą yra (anot labai simptomiško Kęstučio Girniaus teksto) „atgyvena“ (kelių šimtmečių senumo), tuo tarpu noras VĖL ATSTATYTI premodernią jų simbiozę, pasirodo, atspindi „mūsų laikmečio dvasią“ (NB: kai patogu, tradicionalistai mielai pasinaudoja „madingumo“, „naujumo“, „progreso“ argumentais, kurių patys iš principo nepripažįsta), o „nusenusias“ žmogaus teisių konvencijas pažeidinėjantys politiniai gestai iš tiesų „gina žmogaus orumą“, mat žmogaus teisės (įspėja katalikiško naujienų portalo apžvalgininkas Andrius Navickas) „neretai tampa puolimo prieš žmogų įrankiu“ ir „yra ne kas kita kaip vartotojiškos ideologijos plėtros priedanga“ (kodėl „yra ne kas kita kaip“ – neargumentuojama, tiktai kartojama, nes su kiekvienu kartojimu jos vis labiau YRA NE KAS KITA KAIP).
„Pavyzdžiui, - tęsia Navickas, – aš įsitikinęs, kad laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, nuo tiesos bei vertybių. Žmogus yra laisvas tada, kai paiso moralinių taisyklių. Laisvė yra kas kita nei savivalė“. Kitaip tariant, žmogus yra laisvas tada, kai paklūsta Kitam, Jo tiesai, Jo moralės taisyklėms, Jo, o ne savo, vertybėms (kaip galime spręsti iš negudraus žodžių vartojimo cituotame pasaže, Navickui jo paties ir jo bendraminčių tiesa yra Tikroji ir Vienintelė, objektyvi ir universali, tuo tarpu kitų tiesos ir vertybės – nei tiesos, nei vertybės, tik klaidos ir suklaidinto žmogaus netinkami pasirinkimai, nuo kurių – kaip nuo „savivalės“ – būtina jį „išlaisvinti“).
Beje, malonu pastebėti išimtis: aukščiau cituotasis kitas lietuviškos katalikiškos žiniasklaidos autoritetas, Kęstutis Girnius, leidžia sau visiškai iš konteksto iššokantį pareiškimą, jog „nėra visuotinių arba bent visuotinai pripažintų vertybių. Šiuo atžvilgių visų, ne tik tikinčiųjų pretenzijos į savo įsitikinimų politinį universalumą yra nepagrįstos“ – visiškai sutinku, tik nežinau, kaip tada su ta „paties Dievo padiktuota Tiesa“, kuria krikščioniškos politikos šalininkai kaip tik ir grindžia savo moralinių sprendimų teisinį išplėtimą VISIEMS bendrapiliečiams (simetrijos tarp sekuliarių ir krikščioniškos moralės padiktuotų įstatymų čia NĖRA, todėl negalima argumentuoti tikinčiųjų „nemažesne teise“ dalyvauti politiniame šalies gyvenime: pvz., sekuliari abortų legalizacija neįpareigoja tikinčiųjų juos darytis, tuo tarpu tikinčiųjų „prastumtas“ abortų draudimo įstatymas neleistų aborto atlikti niekam; netikintys ar tiesiog kitaip nei oficiali RKB linija suprantantys gyvybės ir asmens laisvės santykį šalies gyventojai būtų priversti paklusti tokiu būdu „suvisuotintoms“ tariamai krikščioniškoms vertybėms; faktiškai toks įstatymas būtų netgi išimtinai skirtas netikintiesiems, nes tikintiesiems – jei jie tikrai tokie yra – jis nereikalingas: jie aborto nesidarytų vien dėl savo moralinių ir religinių įsitikinimų, net jei įstatymas tokią galimybę jiems paliktų).
Visai gali būti, kad toks netikėtai nenuoseklus katalikiškos politikos šalininko reliatyvizmas – dar viena mūsų nagrinėjamos strategijos variacija (sąmoninga ar ne – nesvarbu): tikėti absoliučia Tiesa šiandien yra intelektualinė savižudybė, todėl daug patogiau apsimesti skeptiku, o skeptikus pavadinti „dogmatikais“, patį jų skepticizmą paskelbiant „dogmatiška laikysena“ (iliustracija: toks Mantas Adomėnas – kylanti lietuviškos „naujosios dešinės“ žvaigždutė – oponentų šypseną išgirdus eilinį „absoliučios Tiesos“ skelbėją sugeba – be žalos sau – laikyti jų mąstymo „dogmatiškumo“ įrodymu; nesistebėkime – įrodymai proporcingi mąstymui).
Šitaip nutinka itin įdomus dalykas: katalikiškos politikos prodiuseriai diskredituoja savo pačių žodyną, projektuodami jį į kitus, tačiau aiškiai neigiama prasme: sąvokos „apaštalas“, „adeptas“, „apologetas“, „davatka“, „misionierius“, „seniena“, „dogmų garbintojas“ jų pačių lūpose tampa oponentams pažeminti skirtais pejoratyvais, užuot gynus šių sąvokų gerą vardą ir įrodinėjus, jog gerbti dogmą ir ignoruoti naujumą – puikus, pagirtinas veiksmas. Bet nesijuokime, jiems nelengva: reikia gi taikytis prie „laiko dvasios“ – perimti maišto retoriką. ĮSAKYTI publikai paklusti nebegalima, todėl sugalvotas (jų garbei tenka pripažinti) kur kas gudresnis, kur kas madingiau skambantis šūkis: IŠDRĮSK paklusti, nes paklusnumas IŠLAISVINA!
P.S. Čia norisi nuraminti tuos gerus žmones, kuriems vis dar vaidenasi „karingi ateistai“, besiveržiantys į bažnyčias tam, kad sušuktų „Dievo nėra!“. Et, iš tiesų, kokia seniena! Internetinės „kovos“, gąsdinančios kai kuriuos mūsų viešo gyvenimo dalyvius bei stebėtojus, neturi nieko bendra su jokių dievų vardais ir jų buvimu ar nebuvimu, su troškimu ką nors „atversti“ ar išvaduoti nuo „liaudies opijaus“. Priešingai, netgi manau, kad dauguma žmonių negali be kokio nors „opijaus“. Visas skirtumas – kiek tas „opijus“ subtilus, sudėtingas, išradingas, kiek į jį investuota estetiškai ir intelektualiai, ir kokie jo ryšiai su valstybės represiniu aparatu