Nida Vasiliauskaitė: Tautos nuomonė?

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 rugsėjo mėn. 24 d.

„Ar tautos nuomonė dėl atominės elektrinės žalinga valstybei?“, klausia toks publicistas Jonas Vaiškūnas. Ir prisipažįsta apniktas abejonių mūsų sugebėjimais „kada nors turėti Lietuvą, kuriai vadovaus valdžia, ne tik nebijanti Tautos nuomonės, bet ir pasiruošusi ją ginti“. Kol kas, deja, valdžia tiktai tildo „Tautos (būtinai didžiąja!) nuomonę“ kaip koks Didysis Brolis iš George‘o Orwello „1984-ųjų“ (romanas, labai pamėgtas tautinių inteligentų, paskutinius penkiolika metų minimas beveik kiekviename dvasingame straipsnyje, tik nelabai skaitomas ir/ar nelabai suvokiamas – kaip kitaip paaiškinti „mažytį“ neapsižiūrėjimą, jog Didysis Brolis dusino ne tautą, o individą?).

Atominės elektrinės klausimą palikime ekspertams – referendumas čia tiek pat prasmingas, kiek „tautos nuomonė“ apie kometos spektrogramą infraraudonojoje srityje. Verčiau pasidomėkime verksmingai agresyviu „Tautos nuomonės“ diskursu: kokį visuomenės ir žmogaus supratimą, kokios valdžios poreikį jis reprezentuoja? Apie ką jis? Apie demokratinę žodžio laisvę? Apie piliečio teisę nevaržomai reikšti savo įsitikinimus ir dalyvauti politinių sprendimų priėmimo procese? Tikrai?
Bet pilietis – ne tauta (juo labiau ne Tauta). Tik jos dalelė. Plyta sienoje, kurios paskirtis – gražiai, neišsikišant įsikomponuoti į bendrą tautinį mūrą. Buitinėje tautininkų ir jų simpatikų „konstitucijoje“ nuomonės formavimo prerogatyvos priklauso, turi priklausyti „Tautai“ ir tik jai. Individai, kurių nuomonė nesutampa su „Tautos“, geriau jau patylėtų (taip jie beveik automatiškai atsiduria už „Tautos“ ribų: jeigu „Tauta“ geba manyti kažką apibrėžto, tai manantis tuo klausimu kitaip, matyt, yra „Tautai“ svetimas – jei toks išliktų „Tautos“ dalimi, „Tauta“ jau nebegalėtų būti manančiu subjektu).
Taigi: arba „Tauta“ yra tik daugybė piliečių su daugybe skirtingų, prieštaringų nuomonių ir interesų, ir todėl jokia vieninga „Tautos nuomonė“ neegzistuoja, o „Tauta“ nėra ir negali būti nuomonės subjektu ir rašyti šį žodį leistina tik mažąja raide; arba „Tauta“ reiškia kažkokią „aukštesnę realybę“, plevenančią anapus ją sudarančių individų ir juos (besąlygiškai) įpareigojančią – fiurerišką Volksgeist, (sąvoka, žyminti neapibrėžtą mentalinių, intelektualinių, moralinių ar kultūrinių požymių kompleksą, kuris esą sutelkia tam tikrą žmonių grupę į „naciją“), „bendrą valią“, „visų“ vardu užčiaupiančią kiekvieną individą („Galvoji kitaip nei Tauta? Tu ką – Tautos priešas?“).
Vaiškūniško tipo publicistikoje pastaroji kvazimetafizinė „Tautos“ prasmė dar įgauna (nacional)socialinį „klasių kovos“ atspalvį – „Tauta“ yra „liaudis“, „apačios“, kurias „ten aukštai“ valdo „Tautai“ nepriklausanti, bet negalinti nebaudžiamai ignoruoti jos balso, „aukštuomenė“. Pati „demokratija“ tūlam tautiniam inteligentui IŠSIVERČIA kaip „tautos valdžia“ ir ima reikšti kažką panašaus į „arijų kilmės proletariato diktatūrą“ (būtų juokinga, jeigu nebūtų baisu).
Tauta NEGALI manyti. NEGALI kalbėti ar reikalauti. Mano, mąsto, kalba ir nori tik žmonės, tik individai. Tik jie gali turėti nuomonę. Tik jiems Konstitucija suteikia teisę ją išsakyti. Demokratinių šalių konstitucijos ir žmogaus teisių chartijos sumanytos tam, kad gintų juos (individus, žmones, asmenis) nuo „Tautos“, „Partijos“, caro, „aukštuomenės“, „liaudies“, Fiurerio, Bažnyčios – nuo už individą didesnių „visumų“, nuo Tiesos ir Autoriteto instancijų (nuo Didžiojo Brolio – jei norite).
Didysis Brolis – jei SKAITĖTE Orwellą – kalbėjo būtent Tautos (ją atstovaujančios Partijos) vardu. O kur „kalba“ Tauta, individas tyli. Kai „kalba“ Tauta – kalba Didysis Brolis.