Nida Vasiliauskaitė: Lyriškai apie smurtą

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 rugsėjo mėn. 18 d.

Iki užeinant sovietams Lietuva buvo Gėrio, Grožio, Dorybės, Tikėjimo tvirtovė – vienintelė tokia visame plačiame pasaulyje. Lašelis tyro gintaro, inkliuzas Europos purve, išskirtiniu savo švytėjimu traukęs godžią Rusijos akį. Daužė jį bangos, siurbė verpetai, bet nesuskilo jis ir suteršiamas nesileido („švariam viskas švaru“).

Taip ir sustingo svetimų substancijų nepaliestas: žmonės čia nepažino nei smurto, nei agresijos – tik skynė rūteles ir dainavo dainas apie tai, kaip labai myli, godoja ir gerbia vienas kitą. Nei pykčio priepuolių jiems nekildavo, nei noro skųsti ar apkalbėti artimą savo. Niekas nevogė, nemelavo, nesimušė, negėrė, nesikeikė (na, nebent lietuviškai, o tai visai kas kita) – net negražių paveiksliukų vakarais žiūrinėti nedrįsdavo.
Blogio pavidalai – „karas keliuose“, smurtas šeimose, paskenduolės, palikti vaikučiai, nužudytos senutės – tiesiog neegzistavo, mat rausvų mūsų protėvių veidelių netemdė depresijos šešėliai, o žydrose akyse nesimatė jokių egzistencinio nerimo, nevilties ar apatijos pėdsakų. Tokių akių savininko psichine sveikata nebūtų išdrįsęs suabejoti net pats pikčiausias nacijos priešas – net jo niekingoje galvoje nekiltų mintis įtarti iš prigimties dorą arijų gentį slaptais nedorais polinkiais ar elgesio sutrikimais.
Būtų taip šauniai klostęsi ir toliau, jei ne sovietai, supainioję visas kortas. Tai jie nutraukė idilę, sujaukė sąžines, protus ir gyvenimus. Tai jie sutrikdė kadaise taip aiškiai Dievo plane nubrėžtą tautos istorijos eigą ir „natūralų žmogiškumą“ – pripratino baudžiauninkų palikuonį gerbti tvirtą, lig tol nepažinto galingo pono ranką, nukišo kažkur būriškos atsakomybės už save ir valstybę jausmą, sugriovė privačią iniciatyvą, nutildė pilietinį aktyvumą, išmokė daugiau nebepasitikėti valdžia. Jie, sovietai, vertė vogti, tingėti, gerti į skolą, o grįžus namo tyčiotis iš vaikų ir už kasų po aslą tampyti žmonas. Jų – ne kieno kito – dėka didis mąstytojas lietuvis prarado kritinės refleksijos dovaną ir sugebėjimą judėti nestumiamas, o romų jo būdą lagerių patirtis pavertė nemotyvuota suicidine agresija.
Viskas, matote, per tuos „velnio agentus“ sovietus (lietuvis juk TIK žmogus, o žmogus yra silpnas sutvėrimas) – štai kodėl iki šiol laižomės žaizdas, gremžiamės nagais „homo sovieticus“ tatuiruotes arba vairuojame kaip bepročiai. Suprantama: niekur kitur juk panašių dalykų žmonės nepatyrė (totalitarinė valdžia, neteisėti įkalinimai, karas, tardymai, kankinimai, plėšimai, mirtini giminių vaidai, negyvi kūnai gatvėse – tokių dalykų regėjo tik Sovietų Sąjungos gyventojai; visiems kitiems žmonėms „iš prigimties“ būdinga gyventi draugiškai ir taikiai, o jau lietuviams – ypač).
Absurdiški samprotavimai? Juokinga? Primityvu? Deja, deja. Būtent taip vis dar mąsto įvairiausi profesionalūs ekspertai, skelbiantys mūsų visuomenės (psicho)analizes – sukarikatūrinti (kaip ką tik padariau) įmanoma nebent jų stilių („priartinti prie liaudies“, išryškinant profesinio žargono prislopintą generalinį leitmotyvą), bet ne logiką.
„Iš kur Lietuvoje tiek smurto (ar kitų nepageidautinų socialinių reiškinių)?“, - klausia jie. Ir čia pat, daug negalvoję, atsako: „Taigi dėl to, kad mus okupavo, traumavo ir sugadino sovietai!“.
Pasakius šią tezę kartu pasakoma daug kitų ne mažiau įdomių dalykų – tereikia rekonstruoti nutylėtas prielaidas, o jos tokios: pirma, prieš tai buvome geručiai, švelnūs, darbštūs, nekalti sutvėrimai, nesugebėję išgeneruoti iš savęs nieko blogo; antra, tokie, tiesą sakant, ir likome – „blogį“ mums primetė išorinė svetima jėga, skriaudusi mus be jokio mūsų talkininkavimo; trečia, ji, ta jėga, ir yra dėl visko kalta, o mes neatsakingi už tai, kas buvome ir esame; ketvirta, kitaip nei mes, sovietų nepaliestų šalių gyventojai nei žudosi, nei vagia, nei tingi, nei geria, nei mušasi, nei kokių rimtesnių psichinių problemų turi; penkta, TIK sovietinė patirtis traumuoja ir yra tokia unikali, kad beveik negrįžtamai užteršia ištisų kartų „mentalitetą“ (štai nužudyti partizanai traumos pavidalu strigte įstrigo tautinėje sąmonėje, o vietinio holokausto vaizdai ar paprasčiausias brutalus kaimo klanų „sąskaitų suvedinėjimas“ pranyko be pėdsakų). Kitaip tariant, jeigu Vingių Jonas gyvena šiandien, ekspertai jo „vingiškumą“ laiko sovietinio bendrabūvio reliktu ir išplėtoja iki „tautinio charakterio“.
Ir vėl juokinga? Prielaidos neatlaiko kritikos? Bet tai visai nesvarbu! Lyriškai naivi patirties „autorefleksija“ kritikos nebijo. Jos funkcija kita – laistyti ašaromis Marijos žemę („Ak, kokie mes maži, ak, kaip mus nuskriaudė!“), „blogį“ lokalizuojant KUR NORS KITUR, saugioje vietoje, ten, kur gyvena mitinis Priešas (kad netrukdytų „tautiniam inteligentui“ gailėtis savęs, kad nesudrumstų jo tikėjimo sava istorine nekaltybe, kad nepriverstų susimąstyti). Būti auka juk taip patrauklu – auka visada teisi.