Nida Vasiliauskaitė: Antrasis nacionalinio pamaldumo turas?

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 spalio mėn. 22 d.

Lietuvoje (kol kas) nėra valstybinės religijos – Konstitucijos priėmimo aktu “visiems laikams” atsisakyta senovinės valdžios dieviškumo idėjos, o su ja – minčių policijos, oficialių “tikrovės”, “tiesos” ir “gėrio” versijų bei represinių jų palaikymo piliečių sąmonėje mechanizmų.

Laisvė išpažinti tam tikrą religiją neatsiejama nuo laisvės jos neišpažinti: nesant antrosios, nėra prasmės kalbėti apie pirmąją, todėl nuoširdžiai religingi asmenys patys pirmieji turėtų būti suinteresuoti nepaversti savo religinių įsitikinimų valstybine ideologija, o savo dievų nepainioti su cezariais (Mk 12, 13–17 „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“).
Ir tikrai: teisiškai mūsų politinė sistema neabejotinai sekuliari, minties ir žodžio laisvės ginamos, intelektualiniai ir vertybiniai prioritetai palikti privačiai individo nuožiūrai, diskriminacija jų pagrindu uždrausta. Bet čia teisiškai; Realpolitik klostosi kitaip: vienos tokios religijos hierarchai sėdi cezario dešinėje ir deda visas pastangas, kad jų ir tik jų avelės būtų oficialiai pagirtos tarp piliečių, kad jų ir tik jų balsas būtų girdimas, kad jos ir tik jos taptų deramo gyvenimo modeliu – visų kitų gyvenimo modelių sąskaita.
O partijos viena per kitą rodo lojalumą, manydamos kažkodėl, kad krikščionybė – masalas, paskui kurį, vos pamojavus, nuseks minios (kad ir kas mojuotų). Ir džiūgauja, kai lojalumo varžybose pavyksta pritūpti žemiau už kitas, nes atlygis didelis, atlygis – galimybė atgręžti į save Dievo pirštą sekmadieniniuose pamoksluose ir priešrinkiminiuose vyskupų laiškuose (“Broliai ir seserys krikščionys, iš tiesų sakau jums – neturėkite kitų pasirinkimų, tik konservatorius!”).
Tai reikštų, kad mes pasmerkti būti valdomi konservatorių (jeigu tikėsime gyventojų surašymo duomenimis, katalikais save laiko daugiau nei 80 procentų šalies gyventojų), kurie iš politinės partijos taptų tiesiog Gėrio ir Teisingumo partija, Dievo įrankiu armagedoniškoje kovoje su “kitais”. O politika apskritai liautųsi egzistavusi, kadangi politinė idėjų kova – pratęsus šią logiką – būtų redukuota į (atleiskite už infantilią leksiką – ne aš ją sugalvojau, o ankstesnysis popiežius) žūtbūtinį “Gyvybės kultūros” mūšį su “Mirties kultūra” (“Ką rinksitės, mielos avelės: gėrį ar blogį? Šaunuolės! Mes, ganytojai, taip ir žinojome!”).
Bet – o ką gi žymi tie 80 procentų? Karštą religinį tikėjimą? Dvasinę būseną? Ryžtą tvarkytis kasdienį gyvenimą pagal Vatikano mokymą? Uolų bažnyčios lankymą? Biblijos studijas? Formalų krikštą? Pomėgį švęsti Kalėdas? Gatavą tapatybę, dėl kurios nereikia sukti galvos? Kultūrinę tradiciją? Pati LKB neturi jokių iliuzijų dėl daugumos savo tikinčiųjų tikėjimo intensyvumo ir bent elementarios pažinties su principais, kuriais jie, kaip krikščionys ir katalikai, turėtų tikėti (tik nevardinkite čia man Dekalogo).
Vadinasi, pirma, praktikuojančių krikščionių ir katalikų Lietuvoje yra gerokai mažiau, antra, tik nedidelė pastarųjų dalis savo tikėjimą interpretuoja būtent taip, kaip to pageidauja Vatikanas. Tad “krikščionybės” kaip politinio visrakčio eksploatavimas yra ir keistas, ir suprantamas vienu metu: ne tik todėl, kad ja galima dangstyti bet kokią politinę programą ir teisinti tiek įvairias reformas, tiek status quo (neseniai net Liberalų ir centro sąjunga suskubo įkurti “Krikščioniško liberalizmo klubą”, kuris turėtų rinkėjams išaiškinti, kad “tikras krikščionis” privalo būti liberalas – visai taip pat, kaip konservatoriams “tikras krikščionis” yra konservatorius, o politinei kairei – kairysis, nes nei arogantiška socialinio jautrumo stoka, nei dešiniųjų pamėgta teisuolio poza tikrai nelaikytinos krikščioniškomis savybėmis), bet ir todėl, kad daug šalies gyventojų (gerai tai ar blogai – kitas klausimas) seniai nebėra jokie krikščionys arba yra, bet ne tokie, kokių pageidautų Vatikanas, ne tokie, kurie be išlygų remia visas oficialiosios katalikybės politines iniciatyvas – tik šių žmonių niekas politiškai neatstovauja.
Kartais (paradoksas!) jie netgi tradiciškai tebebalsuoja už konservatorius – už mobilizuojančius žodžius (“tradicija”, “šeima”, “moralinė pareiga”, “atsakomybė”, “krikščioniškos vertybės” etc.), prieš savo pačių ir savo draugų faktinį gyvenimo būdą ir teisę jį rinktis.
Sekuliarios mūsų šalies sekuliarioje Prezidentūroje kasmet vyksta Nacionaliniai maldos pusryčiai – toks renginys, kurio metu politikai, klerai ir „kultūrininkai“ draugiškai su malda lūpose svarsto Lietuvos ateities vizijas. Pusryčiai, kuriuose, per atstovus, meldžiasi (turėtų melstis?) visa nacija? Malda kaip naciją ir valstybę telkiantis veiksmas, aukščiausio rango politinis aktas?
Bet nuo čia – nuo nacionalinės maldos Prezidentūroje kaip simbolinio faktinių religijos ir politikos santykių valstybėje indikatoriaus – tik vienas žingsnis iki priklausomybės nacijai matavimo pamaldumu, o pamaldumo – politiniu lojalumu. Tik vienas žingsnis iki visiems privalomos vienintelės Tiesos, iki valstybinės religijos ir mąstymo bei privataus gyvenimo kontrolės – žingsnis, kurį taip trokšta nužengti Tėvynės sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai.