Nida Vasiliauskaitė: Ką sąlygoja valstybės šeimos politika?

2007 12 11 Publikuota: www.delfi.lt

Prieš metus ar dvejus Vilniaus gatvėse buvo galima pamatyti plakatą: du skirtingų lyčių vaikučiai, švelnutė, romiai besišypsanti mamytė, tvirtas tarsi betono luitas tėvelis (laikantis senovinių šio žanro fotografijoms būdingų kanonų, visi išdėstyti pagal svarbą: savimi patenkintas tėvelis – viršuje, tėveliu patenkinta mamytė – kiek žemiau, o pirmame plane – „tai, kas brangiausia“, jųdviejų bendro darbo rezultatas) ir užrašas žaliomis riebiomis raidėmis „Soti ir stipri šeima“.

Nelaikė jie rankose nei aliejaus, nei skalbimo miltelių, nei traškučių pakuotės ar draudimo poliso – reklamavo patys save. Pakėlusį akis praeivį „sočios ir stiprios“ šeimyninės laimės vizija turėjo pritrenkti, pakerėti išskirtiniu grožiu, priminti pareigą klanui ir Tėvynei – pareigą sustingti kanonine atitinkamo fotografijos herojaus poza. Kitaip teks susitaikyti su „atpirkimo ožio“ funkcija: visų socialinių blogybių (narkomanijos, alkoholizmo, smurto, vaikų nusikalstamumo, etc.) priežasčių valstybė ieškos narstydama tokius kaip jis.
Netgi „mokslinių“ argumentų atras (o su mokslu nepasiginčysi...). Pasikvies, pavyzdžiui, kokį psichologą, kuris nužvelgs publiką skvarbiu žvilgsniu pro akinių viršų ir tars mokslo žodį, kad „vaikų nusikalstamumo prevencijos prioritetas ir pagrindas turi būti [...] šeimos stiprinimas valstybės mastu“, nes, pirma, vaikų elgesį vienareikšmiškai lemia tėvai ir tik jie (kas, kur, kada matė vaikų, nepanašių į tėvus??), antra, šeima yra toks darinys, kurį GALI ir TURI stiprinti valstybė (kuo daugiau poveikio priemonių pasitelks valstybė, kuo geriau panaudos skatinimų ir baudų sistemą, tuo darnesnės jos piliečių šeimynos taps, tuo stipresni, tuo nuoširdesni emociniai ryšiai juos sies).
Vienas iš stiprinimo būdų – socialinė reklama. Jeigu ji kurtų ir palaikytų „teigiamą šeimos ir santuokos įvaizdį” (minėto psichologo mintis), valstybė galėtų lengviau atsikvėpti. To, matyt, ji ir mėgino imtis išklijuodama miestą „sočių ir stiprių“ konvencinių (būtinai konvencinių!) šeimyninių vienetų portretais. Ir gerai padarė: tas nuostabus plakatas tiesiog tobulai įkūnija kaimiškai konservatorišką šeimos politikos sampratą ir jos šalininkų požiūrį į žmogų (asmeninių santykių kokybė matuojama ryžtu demonstruoti „tradicinį fasadą“, o emocinių ryšių stiprumas suvokiamas „sotumo“ kategorijomis).
Valdžia „žino“, koks gyvenimo būdas yra pats geriausias ir teisingausias, ir tą „žinojimą“ ryžtasi ištransliuoti visais prieinamais kanalais: „Valstybės pastangomis turi būti siekiama padėti šeimai tinkamai atlikti tėvų funkcijas, t.y. skirti pakankamai dėmesio vaikui, sistemingai šviesti ir mokyti tėvus apie vaikų poreikius bei adekvačius būdus jiems tenkinti, sukurti visapusišką socialinių paslaugų šeimai sistemą“ (dar viena psichologo citata). Valdžiai nepakanka būti politine, ji siekia virsti moraline-intelektualine (be psichologų čia neapsieisi): mokyti, auklėti, globoti, skverbtis į namus, lovas ir mintis, kontroliuoti visus ir viską (valdinių, jų kuklios laimės, jų gerovės labui – be priežiūros, palikti patys sau, tie vargšai gali nuklysti ne ten, kur reikia).
„Soti ir stipri šeima“ kaip panacėja? Ne, tikintieji tokia panacėja – JIE yra autoritarinių galios struktūrų svajonė.