Kasparas Pocius: Ar triumfuos Algirdas Paleckis?

Publikuota: www.bernardinai.lt 2008 sausio mėn. 16 d.

Vakar socdemai, užsidarę savajame nomenklatūros dramblio kaulo bokšte – Vilniaus „Draugystės“ viešbutyje – iš savo gretų pašalino turbūt skandalingiausią partijos narį Algirdą Paleckį. Žmogų, kuris buvo negailestingai kritikuojamas iš visų pusių, kurio retorikoje ne visada nesuinteresuoti asmenys aptikdavo daug „klaidų“, triksterį (taip psichologijoje vadinamas asmuo, patologiškai trokštantis kelti neramumus), privertusį prakaituoti senosios gvardijos „raudonųjų kapitalistų“ delnus. Tiesiog labai nepatogų žmogų.
Nepatogiu, kaip kai kas jau pastebėjo, jis tapo todėl, kad pirmas ėmė ir prabilo apie europietiškas kairiąsias vertybes, kurias tirpdyte tirpdo socialdemokratų valdančioji nomenklatūra. Bet mes toli gražu nesame originalūs – tos vertybės (socialinė gerovė, visiems lygiai atstovaujanti valdžia, valstybės, o ne korporacijų dominavimas ekonomikoje, viešosios erdvės palaikymas, tolerancija ir t.t.) net nebuvo importuotos į Rytų Europą. Jas, tariamai atgyvenusias ir demaskuotas bolševikų eksperimento, pralenkė ir paliko pusiaukelėje Čikagos mokyklos išperėti laisvosios rinkos institutai ir jų ekspertai, atnešę į mūsų kraštus ekonominį, politinį ir kultūrinį chaosą, vadinamą laukiniu kapitalizmu. Tokiems institutams ploja ir lenkiasi pačios „socialdemokratų“ valdžios viršūnėlės, dėl ko daugelis save gerbiančių kairiųjų seniai galėjo išstoti iš nomenklatūrinės partijos gretų. Tuo tarpu krūva intelektualų jau seniai laužo plunksnas dėl kairiojo politinio diskurso nebuvimo, bet galų gale tam netikėtai radikaliam diskursui atsiradus, patys pasipiktino, apkaltino to diskurso skleidėją Algirdą Paleckį populizmu, ėmė lyginti su Rolandu Paksu ir t.t. Taip jie dar sykį įrodo savo priklausomybę ir susietumą su politikų ir verslininkų žaidimais. Apie žiniasklaidos propagandinės mašinos vaidmenį net banalu kalbėti.
Lieka atviras klausimas, ką Algirdas Paleckis vakar laimėjo. Socdemai būtų pasirodę gudresni, jei būtų palikę triksterį partijoje. Išleidę jį tarsi džiną iš butelio, jie gali išsikasti kapo duobę patys sau, o palikę galbūt jį galėjo užspausti ir „nukenksminti“. Galų gale, nepaisant išties dažnai pasitaikančių retorinių suklydimų – visada galima tobulėti ir taisytis – Paleckis galėjo tapti socialdemokratų politiniu koziriu ateinančių rinkimu metu. Antra vertus, galbūt būtų pagaliau pasisekę suburti kairiaisiais idealais tikinčius socialdemokratus ir ilgainiui pakeisti pačią LSDP tapatybę – iš sovietinės nomenklatūros partijos paversti ją tikra socialdemokratine darbininkų, atstumtųjų, profsąjungų partija. Žinoma, tokia angažuota partija, netekusi finansinės korporacijų ir verslo magnatų paramos, toli gražu nebegali tikėtis triumfo rinkimuose į atstovaujamą valdžią. Ten – vieta visų sparnų („kairiojo“ ir „dešiniojo“) dešiniosioms partijoms, garantuojančioms politikos mirtį ideologiniame supermarkete.
Bet Paleckis neliko partijoje, o tai, matyt, reikš lūžį Lietuvos politinėje kairėje. Kad ir kokia bebūtų šio žmogaus politinė retorika, jis atrodo nuoširdžiai radikalus, ne medinis ir ne ciniškas. Jis, matosi, skaito Che ir remia Kubą. Galų gale, jis sugebėjo „prišnekėti“ apie masinės kultūros reikalingumą, prabilti apie kaimo kultūros namų, alternatyvos „maksimizuotai“ skudurų ir pigaus alaus kultūrai, atgaivinimo būtinybę. Galų gale, jo tikru kairiuoju mąstymu neleidžia abejoti tvirta nuomonė dėl naujos atominės elektrinės statymo, dar labiau išplėsiančio verslo liūtų galias. Ir visai nesvarbu, kokios povandeninės srovės skalauja jaunojo Paleckio sprendimus – idėjiškai šio politiko sprendimai yra tikro kairiojo sprendimai, jo retoriniai akibrokštai leidžia abejoti, ar tai – dar vienas viešųjų ryšių projektas. Galbūt atvirkščiai – parama Paleckiui reikštų nuolatos ujamos, žeminamos, į politinį užribį stumiamos kairiosios ideologijos rėmimą? Tai, kad Paleckis orientuojasi šiuolaikiniame kairiųjų diskurse ir apie jį kalba, reiškia kairiojo mąstymo renesansą, o, juk Noamas Chomsky jau senokai pabrėžė, kad visuomenės nuomonė yra visada labiau „į kairę“, nei ją formuojanti žiniasklaidos opinija. Tarp tų skirtingų linijų – visuomenės nuomonės ir žiniasklaidos opinijos – ir balansuoja politinis fliuksistas Algirdas Paleckis. Kas sakė, kad tai bloga terpė?