Karolis Klimka: Marozai – gatvės sanitarai

Publikuota: www.DELFI.lt, 2008 liepos mėn. 31 d.

Prieš keletą dienų sostinės Gedimino prospekte dienos aky mane apspjovė du jaunuoliai, stebėję praeivius. Spjūviai buvo nutaikyti į veidą (bet tikslo nepasiekė). Šis itin efektyvus užgaulės būdas naudojamas ir politinėje kovoje. Tačiau pirmiausia prisiminiau epizodą, patirtą Čikagoje, kai dvi juodaodės merginos, išlipdamos iš autobuso, sviedė man į veidą suplėšytus bilietus...

Jaunuoliai buvo trumpai apsikirpę, rusakalbiai, vilkėjo juodų atspalvių sportinę aprangą, atrodė blaivūs. „Marozai“, – pagalvojau.
„Marozas“, kaip ir daugelis žargono terminų, reiškia viską ir nieko. Šis miglotas žodis baigia išstumti ankstesnį – „forsai“. „Marozas“ – stereotipo vardas: jo karikatūrišku atspindžiu galima laikyti populiarų televizijos personažą Budulį.
Stereotipiniai „marozai“ mėgsta sportinę aprangą (treningus, dažnai juodos spalvos, kepures su snapeliu) ir kalėjimo stiliaus šukuosenas. Toks įvaizdis gali būti taktika išlikti be bruožų ir neatpažįstamam.
Iš liaudies kūrybos „YouTube“ bei forumų matosi, kad žmonės tikisi identifikuoti “marozus” pagal tokius požymius: gausiai keikiasi, vaikšto būriais, garbina sportinius automobilius, pasižymi agresyvia laikysena viešumoje, groja rusišką arba “techno” muziką mobiliaisiais telefonais viešajame transporte arba iš automobilio, renkasi “sukti ratų” prie Sporto rūmų ir kitur.
Nors Lietuvos gyventojai, anot apklausų, nenorėtų gyventi šalia čigonų, nemėgsta imigrantų ir kristų kryžium gėjų paradui skersai kelio, visi šie priešai šalia “marozo” atrodo kaip angelai. „Marozo“ figūra užima reikšmingą vietą Lietuvos gyventojų, ypač jaunimo, pasaulio suvokime: ji žymi trauminę, jau ankstyvoje vaikystėje išgyvenamą ir neišdildomą pėdsaką paliekančią agresijos, disciplinavimo ir svetimumo patirtį.
Priversti nuolat saugotis ir galvoti apie šią grėsmę, savo kieme ir mieste jaučiamės kaip bėgliai. Viename forume liūdnai klausiama: „O tai gal kas nors iš jūsų yra buvęs NEprimuštas ar dar kaip nors NEžeminamas?? Liūdna iš šalies žiūrėt, kai visi yra gavę nuo tu degradų... “.
Daugiaserijinio kūrinio „Forso mirtis“ aktoriai atrodo taip puikiai įvaldę „forso“ ir jo aukos vaidmenis, kad susidaro įspūdis, jog filmas – apie amžiną herojaus prisikėlimą...
Termino „marozas” kilmė man nežinoma, kartais jis aiškinamas kaip nuoroda į tai, kad juo vadinamų žmonių protas „užšalęs” (rusiškai „moroz” – šaltis). Gali būti, kad „marozo” terminas įsigalėjo dar ir dėl to, kad jis atspindi įprotį asocijuoti „marozo” stereotipą su rusakalbiais gyventojais.
„Marozų” agresiją galima suvokti kaip nepriklausomybės ir laisvės pareiškimą. Atsisakymas prisitaikyti prie kultūros „normų” „marozo” gyvenimo būdą daro romantišką. Šis miesto gyventojo (stereo)tipas atrodė patrauklus ne vienam jaunajam kino, televizijos ir reklamos kūrėjui. „Marozų”, kaip neformaliosios ekonomikos dalyvių, verslumas vertas R.Šimašiaus komplimentų.
Knygoje apie ankstyvąjį chuliganizmą Rusijoje XX a. pradžioje Joan Neuberger siūlo suvokti šį gatvės reiškinį kaip socialinio ir kultūrinio konflikto išraišką – pamestų vaikų kartos nepriklausomybės deklaraciją.
O čia autorės cituojama 1905 m. Sankt Peterburgo kriminalinė kronika, kai chuliganai – atpažįstami iš „būdingų kepurių” – ėmė reikštis „prestižiškiausioje” miesto gatvėje – Nevskij prospekte: „Gegužės 27 dieną 8 val. vakaro du girti chuliganai įžengė į Nevskij prospektą. Kas žingsnis jie užkliudydavo vyrą ar užgaudavo moterį.... Jie nežabotai keikėsi. ... Šauksmai ir reikalavimai įduoti nenaudėlius policijai liejosi iš visų pusių. Išreikšdamas panieką besipiktinančiai publikai, vienas iš chuliganų spjovė tiesiai į veidą prabangiai apsirengusiam vyrui”.
Kaip ir visi stereotipai, „marozo” vaizdinys yra desperatiškas visuomenės mėginimas visuotinius (t.y. įvairiems sluoksniams ir atstovams būdingus) bruožus priskirti įsivaizduojamai siaurai grupei, tiksliau – tam tikrai folklorinei karnavalinei figūrai. Tai, kas priskiriama „marozams”, būdinga daug kam: ne tik neformaliosios ekonomikos dalyviams ar buvusiems kaliniams, bet ir paauglių bei jaunimo subkultūroms ir, be abejo, nuvorišų sluoksniui.
Nors dažnai pabrėžiamas materialus gatvės agresorių interesas (populiarus siužetas – telefonų atiminėjimas iš vaikų: žr. „YouTube“),„morozai” daug įdomesni kaip ne(be)egzistuojančių normų ir kodeksų sargai, “nesuinteresuoti” gynėjai. Pavyzdžiui, jie dažnai agresyviai reaguoja į žmonių išvaizdos ypatumus, taip pratęsdami valstybinio disciplinavimo funkciją.
Šiuo atžvilgiu „marozai” yra giliausiųjų lietuvių tautos fantazijų – apie tvarką, teisingumą, gėjų ir juodaodžių išgyvendinimą ir t.t. – delegatai, taip pat Konservatorių partijos deputatai („iškrypėlius reikia gydyti, grėsmes kultūros grynumui – pašalinti”).
Taip pat galima pateikti ne vieną pavyzdį, kai „marozai” veikė ranka rankon su valstybine valdžia: antai, tvarkos ir teisingumo figūra J.Imbrasas dar nebuvo iškritęs iš savo medžio, o „marozai” jau terorizavo riedlentininkus aikštėje priešais Vyriausybės (!) rūmus. Kadangi riedlentininkai buvo (ir tebėra) paskelbti „už įstatymo ribų”, „morozams” buvo atrištos rankos terorizuoti vaikus. „Marozai” vykdė valstybinės valdžios misiją. Ją pabaigė Pakso Imbrasas ir policija.
Nakčia budėdami mūsų prospektuose ir kiemuose, šie Grynumo ir Normalumo idealų apsauginiai, net valdžiai miegant, užtikrina ir užtikrins amžinųjų Prigimtinės Tvarkos idealų nemarumą.