Gintautas Mažeikis: Kairysis komunitarizmas ir alternatyvus pilietiškumas

Publikuota: Literatūra ir menas. 2008-05-30 nr. 3192

Pateiksiu keletą pamąstymų, kilusių po NK95 suorganizuotos tarptautinės konferencijos „Naujosios kairės atgimimas: demokratija, ekonomikos plėtra ir darbo judėjimas“, kurioje aktyviai dalyvavo Lietuvos profesinės sąjungos ir Norvegijos profesinių sąjungų vadovai ir kur, be kitų klausimų, buvo diskutuojama apie profesinių sąjungų, bendruomenių ir pilietinių organizacijų veiklos santykį bei kooperacijos galimybes.
Šioje konferencijoje vėl kaip iššūkis nuskambėjo komunitarizmo ir kairumo santykio problema. Sakau „vėl“, nes apie tai jau yra diskutavę Lietuvos filosofai ir politologai A. Jokubaitis, V. Laučius ir kiti, parodę komunitarizmo ambivalentiškumą. Priklausomai nuo to, ar bendruomenės, jų sąjungos akcentuoja klasinę ekonominę lygybę, galimybių skatinimą, ar labiau pabrėžia pareigų ir moralinės atsakomybės svarbą, jos gali būti priskirtos kairiesiems arba dešiniesiems (konservatoriams). Dvejonės dėl galimo komunitarizmo kairumo yra paradoksalios – prisiminkime, kad ankstyvieji XIX amžiaus marksistai, dar kurį laiką bendradarbiavę su anarchistais ir profesinėmis sąjungomis, savo vizija laikė komunų kūrimą ir šiuo požiūriu smarkiai konkuravo su bažnyčia, kuri pabrėžė komunitarizmo svarbą, tačiau dažniausiai atstovavo dešiniosioms ar bent jau konservatyvioms nuostatoms.
Šiandien bendruomeniškumo ir kairumo santykis išlieka neapibrėžtas, skirtingi autoriai pabrėžia skirtingas konservatyvumo ar kairumo galimybes. Pavyzdžiui, Ch. Tyloras linkęs labiau pabrėžti konservatyvumą, o M. Walzeris – kairumą. O tai, kad bendruomenės yra socialinio kapitalo subjektai, apie ką kalbėjo R. Putnamas, dar nerodo, kad jos yra konservatyvaus ar, priešingai, reformistinio ar socialistinio pobūdžio.
Katalikų bažnyčia, nuosekliai remianti bendruomeninį sąjūdį, dažnai nepasižymi aiškiais kairumo ar dešinumo požymiais. Pavyzdžiui, viena gražiausių Šiaulių bendruomeniškumo istorijų yra išdėstyta kunigo J. Lapio Šiaulių Šv. Jurgio Bažnyčios metraštyje nuo 1920 iki 1954 metų. Kunigas, aprašydamas savo parapijos vargus ir džiaugsmus, užfiksavo, kaip šalia bažnyčios įkurtos draugijos rengė labdaros akcijas, užsiėmė filantropine veikla, steigė ir palaikė vaikų darželius, pradines mokyklas, bendradarbiavo su gimnazijomis, rėmė chorus, rūpinosi sveikatos apsauga, biblioteka ir kaip visas šis sudėtingas bendruomenių tinklas buvo sunaikintas 1940 metais. Minėtos bendruomenės užtikrino ir moralinių tradicijų tąsą, ir skatino žmonių lygybę. Kaip įprasta komunitarizmui, vietinės parapijos organizacijos siekė gerovės, skatindamos savitarpio pagalbą, solidarumą, savanorystę, pasiaukojimą ir krikščionišką tarnystę. Kunigo Lapio minimos prieškarinės bažnytinės draugijos, nors ir nebuvo susijusios su socialistais ar profesinėmis sąjungomis, tačiau globojo darbininkų šeimas, skatino ir rėmė jų švietimą, medicininę rūpybą, bendruomeninę savitarpio pagalbą ir taip rėmė socialiai orientuotą kapitalizmą.
Šiandien vis plačiau besireiškiantis bendruomeninis sąjūdis Lietuvoje dažnai neturi nieko bendro su katalikų bažnyčia. Pagaliau bendruomenėmis yra vadinamos ne tik kaimynystės principu sukurtos organizacijos (namų, kaimų, gyvenviečių, rajonų), bet ir įvairiausios draugijos, klubai, nevyriausybinės organizacijos, turinčios tam tikrų tapatybės požymių, darbo ir profesiniai kolektyvai. Visos šios organizacijos buriasi, siekdamos spręsti reikšmingus sau ir aplinkiniams klausimus: tėvų organizacijos padeda darželiams ir mokykloms, namų ir rajonų bendruomenės sprendžia švietimo, medicinos, viešųjų erdvių problemas. Tokios bendruomenės siekia apsaugoti vaikų žaidimų aikšteles, kiemus, spręsti automobilių parkavimo problemas, priešintis nepamatuotai miestų tankinimo idėjai, mažinti vietinį alkoholizmą, narkomaniją, nusikalstamumą, gerinti ekologinę aplinką. Bendruomenės, spręsdamos šiuos socialinius klausimus, bendradarbiauja ne tik su miestų administracijomis, bet ir su privačiomis įmonėmis, bažnyčia.
Profesinių sąjungų judėjimas yra priskiriamas kairiesiems. Tačiau labai klysta tie, kurie supriešina komunitarizmą ir profesines sąjungas. Kaip teigiamą pavyzdį galima nurodyti Lietuvos darbo federaciją, kuri skelbiasi esanti „krikščioniška profesinė sąjunga“ – ji gina darbininkų teises, padeda spręsti švietimo, nusikalstamumo, sveikatos rūpybos ir kitas bendruomenines problemas. Norvegijos profesinių sąjungų lyderiai nurodo, kad savo politiškai svarbius planus jie įgyvendino ne tik organizuodami streikus ir keldami reikalavimus darbdaviams, bet ir kurdami darbininkų klubus, organizuodami moterų ir vyrų laisvalaikį, tvarkydami švietimo tinklą ir t. t. Pagaliau ir anksčiau minėta NK95 akcentuoja ne tik kairiąsias solidarumo ir rinkos kontrolės, bet ir religines idėjas. Vis dėlto tokia NK95 ir Darbo federacijos orientacija apriboja jų bendradarbiavimą su kitokio religinio tikėjimo atstovais ir bendruomenėmis.
Šiandien Lietuvoje komunitarizmas atgimsta kartu su kova dėl viešųjų erdvių: parkų, sodų, aikščių, kino teatrų, internetinių viešųjų erdvių ir internetinio saugumo. Šiuolaikinis komunitarizmas Lietuvoje yra asocijuojamas su gyva ir veiklia pilietine visuomene. Tačiau šios bendruomenės, gindamos savo interesus, turi veikiau pasikliauti savimi, savo pilietiniais jausmais ir gebėjimais, nei valstybe ir politinėmis partijomis. Taip kovojant ir ginant savo teises, gimsta pilietinių alternatyvų idėja ir formuojasi alternatyvus pilietiškumas. Alternatyvumas pasireiškia siūlant kitokias miestų plėtros vizijas, reikalaujant kitokių, nei siūlo savivaldybių tarybos, švietimo ir medicininės pagalbos tinklų, prašant kitokio, nei numato savivaldybės ir Seimas, ekologinių problemų sprendimo. Pagaliau bendruomenės priverstos kalbėti ir apie ekonomiką, apie gamyklas, kurios teršia, niokoja aplinką, apie užgrobtas paežerių teritorijas. O kadangi žiniasklaidos ir dominuojančių partijų plėtojama ideologija ir reprezentacijų tvarka ne visados sutampa su bendruomenių poreikiais, pradedamos plėtoti alternatyvios ideologinės, politinės vizijos.
Panašiu keliu žengia ir profesinės sąjungos, kurios, siekdamos išvengti politinių manipuliacijų, kelia konkrečius švietimo, socialinės rūpybos, sveikatos, transporto judėjimo ir kitus planus bei reikalavimus. Todėl ir profesinės sąjungos yra priverstos teikti alternatyvas valstybės ar miesto savivaldos organų siūlomiems sprendimams. Pastebėsiu, kad alternatyvumas šiuo atveju nereiškia, jog bendruomenių siūlymai būtinai yra geresni. Altenatyvumas tėra būdas paskatinti konstruktyvias derybas, sukurti palankų, konstruktyvų dialogo lauką, pasiūlyti inovacijų.
Kiekviena religija, etninė grupė, profesinė sąjunga siekia kurti, plėtoti savo simbolinę vertybių organizaciją, savitą simbolinį pasaulį. Profesinis mokytojų ar transporto darbuotojų, ūkininkų ar žvejų pasididžiavimas remiasi idealais, konkrečiais simboliais, šventėmis, ritualais, legendomis, bendruomeniniais ryšiais. Šis idealusis bei simbolinis bendruomenių pagrindas yra prielaida plėtoti tų bendruomenių pasakojimus, saugoti savitą atmintį, rašyti mikroistorijas, pagaliau kurti pilnavertį savo simbolinį pasaulį. Atitinkamai etninių, profesinių, religinių, kartais – subkultūrinių, simbolinių pasaulių įvairovė yra dar viena papildoma paskata siūlyti tokius alternatyvius sprendimus, kurie geriausiai tenkintų ne visos visuomenės, o konkrečios bendruomenės pageidavimus. O jei jų balsas nėra girdimas, sąmoningos bendruomenės pradeda protestuoti, reikalauti išlygų ir elgiasi panašiai kaip ir profesinės sąjungos. Tradicinis, hegemoninis pilietinis sąjūdis šias grupes suvienija, panaikina jų skirtumus, niveliuoja jų identitetą, garbingumą, mažina įvairovę. Priešingai, alternatyvusis pilietiškumas didina įvairovę, skatina skirtumus bei interesų atstovavimą.
Alternatyvių pilietinių sąjūdžių, bendruomenių pasiūlymai nebūtinai yra suvokiami ar palaikomi vietos ir respublikinės savivaldos, Seimo. Manifestacijos, t. y. įvairios spontaniškos protesto akcijos, piketai, demonstracijos nėra efektyvios siekiant teikti pasiūlymus, veikiau tai tik būdas atkreipti dėmesį. Efektyvi spaudimo priemonė yra streikai, tačiau vis dėlto ir streikui reikalinga viešuma, ideologinė išraiška. Streikininkams visų pirma reikia rūpintis savo reprezentacija, turėti sau palankios žiniasklaidos. Tačiau žiniasklaida gali ir neinformuoti apie bendruomenines ar profesines akcijas, nediskutuoti su jų organizatoriais. Prisiminkime, kiek mažai dėmesio žiniasklaida parodė įvairiausioms bendruomenėms, profesinėms sąjungoms sugriuvus Sovietų sąjungai! Štai kodėl alternatyvūs pilietiniai sąjūdžiai numato kurti savo žiniasklaidą: elektroninio susirašinėjimo grupes, internetinius dienoraščius, internetinius tinklapius, laikraščius, radijo laidas.