Straipsnių archyvas

08.11.21---------------------------------

R.Baločkaitė. Dar kartą apie pornografiją

 

08.11.10---------------------------------

A.Davidavičius. Nuščiuvę pastirę lietuviai

 

08.11.10---------------------------------

A.Bielskis. Ką reiškia Baracko Obamos pergalė Lietuvai?

 

08.10.23---------------------------------

Linas Eriksonas: Amerikos ekonomistas krizėje siūlo rinktis kairę

 

08.10.22---------------------------------

“Lietuvos profsąjungos”: PROFSĄJUNGŲ JUDĖJIMAS VISADA BUVO IR YRA KAIRYSIS

 

08.10.22---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Antrasis nacionalinio pamaldumo turas?

 

08.09.24---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Tautos nuomonė?

 

08.09.18---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Lyriškai apie smurtą

 

08.09.05---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Mūsų laikų Sokratai

 

08.08.29---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Planeta Provincija

 

08.08.08---------------------------------

Algis Davidavičius: Skurdi ponių laimė

 

08.08.04---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Apie „drąsą paklusti“

 

08.08.01---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Abiturientų laukiama tik žodžiais

 

08.07.31---------------------------------

Karolis Klimka: Marozai – gatvės sanitarai

 

08.07.31---------------------------------

Andrius Bielskis: Krikščionys – antrarūšiai piliečiai?

 

08.07.31---------------------------------

Andrius Bielskis: Ar būti krikščioniu reiškia palaikyti abortų draudimą ir konservatyvią šeimos politiką?

 

08.07.31---------------------------------

Andrius Bielskis: Streikas – ekonomiškai klestinčios ir brandžios demokratijos požymis

 

08.07.31---------------------------------

Artūras Rudomanskis: Ko siekiama blokuojant Lygių galimybių įstatymo priėmimą?

 

08.07.31---------------------------------

Ervinas Koršunovas: Nuo Kubiliaus į Rytus

 

08.07.31---------------------------------

Gintautas Mažeikis: Kairysis komunitarizmas ir alternatyvus pilietiškumas

 

08.07.31---------------------------------

Karolis Klimka: Kas nužudė pieno barą?

 

08.07.31---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Kai trūksta bazinių teksto suvokimo įgūdžių

 

08.07.31---------------------------------

Tadas Leončikas: Ar reikia, kad skambintų varpai?

 

08.07.31---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Sveika, infliacija, sveikas, liūdesy

 

08.07.31---------------------------------

Džina Donauskaitė: Karolis Žibas: imigrantų dar nepažįstame. Bet jau bijome

 

08.07.31---------------------------------

Džina Donauskaitė: Balsavimo internetu klystkeliai

 

08.07.31---------------------------------

Džina Donauskaitė: Apsukriems statytojams gėda netrukdo

 

08.07.29---------------------------------

Rasa Baločkaitė: „Seksas ir Miestas“: feminizmo spindesys ir skurdas

 

08.05.06---------------------------------

Aušra Budrytė: Atsargiai: (ne)sutvarkyti bepročiai!

 

08.05.06---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Saldu būti antiamerikiečiu

 

08.05.06---------------------------------

Daiva Repečkaitė: Atsargiai, gamta!

 

08.05.06---------------------------------

Gintautas Mažeikis: UODEGA VIZGINA PROPAGANDĄ: POPKULTŪRA NAUDOJASI POLITIKA

 

08.05.06---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Lietuva IR fašizmas?

 

08.05.06---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Spręsti pačiai negalima uždrausti (I)

 

08.05.06---------------------------------

Interviu su Skaidriumi: "Paberžeje likusi maišto dvasia"

 

08.04.21---------------------------------

Andrius Bielskis: Pamintos žmogaus teisės

 

08.04.21---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Apie „gerąjį“ nacionalizmą, arba „esu kvailys, nes mane taip auklėjo“

 

08.04.21---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Kaip parduoti „dvasingumą“?

 

08.03.07---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Apie baimę ir drebėjimą Rytų Europoje

 

08.03.07---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Kališka tikrovė, paprasti žmonės

 

08.03.07---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Piligrimai Niujorke

 

08.02.25---------------------------------

Karolis Klimka: Apie ką V.Adamkus kalbėsis su „Maxima“?

 

08.02.17---------------------------------

Gintautas Mažeikis: FLUXUS ir konservatoriai revoliucionieriai

 

08.02.17---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Katytė, arba vitaminai nejautriems

 

08.02.17---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: „Išgydymo mišios“ Seime

 

08.02.17---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Dešinė alternatyva dešinei

 

08.02.17---------------------------------

Dalia Staponkutė: Nėštumas ar meilė

 

08.01.25---------------------------------

Dalia Staponkutė: Diogenų mirtis

 

08.01.25---------------------------------

Karolis Klimka: Ką reiškia domėtis politika?

 

08.01.25---------------------------------

Kasparas Pocius: Ar triumfuos Algirdas Paleckis?

 

08.01.25---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Krikščionybė katakombose: gynyba ar puolimas?

 

08.01.25---------------------------------

Andrius Bielskis: Algirdas Paleckis ir Lietuvos inteligentija

 

08.01.17---------------------------------

Andrius Bielskis: Lietuvos politikos ideologinė impotencija

 

08.01.17---------------------------------

Karolis Klimka: Kaip viešąjį privatųjį interesą apginti nuo viešojo viešojo

 

08.01.17---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Apie Ievos nuodėmę, arba J.Dapšausko pašnekesys su A.Pavilioniene

 

08.01.17---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Profsąjungų rūmai ar Tautos namai?

 

08.01.17---------------------------------

Nida Vasiliauskaitė: Ką sąlygoja valstybės šeimos politika?

 

08.01.17---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Apokaliptikai ir integruotieji

 

08.01.17---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Geras žmogus – tai profesija

 

08.01.17---------------------------------

Rasa Baločkaitė: Anti mąstymas, ketvirtadienio mandala

 

--------------------------------------------

Straipsnių archyvas: 2007 metai

--------------------------------------------

Straipsnių archyvas: 2006 metai

--------------------------------------------

Straipsniu archyvas: 2005/4 metai

--------------------------------------------

Įvairūs NK95 straipsniai


 

Gintautas Mažeikis: UODEGA VIZGINA PROPAGANDĄ: POPKULTŪRA NAUDOJASI POLITIKA

Publikuota: Literatūra ir menas

2008-04-25 nr. 3187

Barry Levinsono filmas „Uodega vizgina šunį“ (Wag a dog, 1997) prasideda ironišku samprotavimu: „Kodėl šuo vizgina savo uodegą? Todėl, kad šuo yra protingesnis nei jo uodega. Jei uodega būtų protingesnė, uodega vizgintų šunį“. Filmo prasmė paprasta: jo personažai – propagandos ir viešųjų ryšių meistrai (aktoriai Robertas de Niro ir Anne Heche) bei Holivudo režisierius (aktorius Dustinas Hoffmanas), gelbėdami prezidentą nuo seksualinio skandalo rinkimų metu, inscenizuoja JAV karinį konfliktą su Albanija. Manipuliacijos prielaida tampa samprotavimai apie informacinių pranešimų įtaką – tokie pranešimai visuomenei jau seniai tapo svarbesni nei realūs įvykiai. Žmonėms įvykis yra toks, koks yra pranešimas apie jį, todėl tikrovės suvokimas pirmiausiai priklauso nuo tų, kas, kaip ir ką praneša. Žinoma, tai gerokai supaprastinta schema. Šiandien niekas, net didžiausi šiuolaikiniai pasaulio diktatoriai ar manipuliacijų meistrai neturi visos informacijos monopolio, gali kontroliuoti tik kai kurias laikinas tendencijas. Tačiau su žiniasklaida susijusi teisinė, finansinė bei žvalgybinė veikla, panaudojant tikslingas manipuliacijas, ir šiandien išlieka labai stipri galia. Filme „Uodega vizgina šunį“ ši galia nėra matoma, nėra analizuojama, nors kūrinio pabaiga grėsminga: herojus režisierius, panorėjęs išviešinti tokią veiklą, randamas miręs savo namuose.
Geriausiai įtikinėja nufilmuoti vaizdai, todėl Levinsono filmo herojai pasitelkia holivudines karo scenų su aukomis ir herojais inscenizacijas. Bet koks filmavimas, reprezentacija yra skatinami paradokso: nufilmuotas dirbtinis lietus visada atrodo tikresnis nei realus. Inscenizuotos aukos ir sukurti herojai yra puikesni, artimesni, grynesni nei tikrovės veikėjai ir dalyviai. Skaisti žmonių svajonė nesutampa su prieštaringa ir purvina tikrove. Filmai patenkina sąmonės troškimą gyventi gražesniame, jaukesniame, šiltesniame pasaulyje, kurio nėra kasdieniame gyvenime. Todėl, siekiant ką nors įtikinti, geriau kurti dirbtinius personažus – jie publikos nenuvils. Neverta pasikliauti tikrais herojais, kuriems suvirpės širdis, bet bus ištarti ne tie žodžiai, padarytas nepopuliarius sprendimas, ir tada herojumi bus skaudžiai nusivilta. Žmonės yra silpni, o legendų personažai – nemarūs. Tai sena propagandos taisyklė: reikia surasti herojų, kuris įvaizdžio labui paaukotų savo asmeninę tikrą istoriją. Arba priešingai: reikia rasti tą, kurį galima sunaikinti ir kurio sunaikinimas tau suteiktų šlovę. Bet ir priešą iš pradžių geriau idealizuoti, o tik po to pašalinti, užuot knaisiojusis kasdienybės neaiškumuose, dviprasmybėse. Propagandai nėra įdomus pilkas kasdienybės žmogus. Jis visada yra tik vartotojas.
Tačiau įtikinėjimas paveiks rinkimus, visuomenę, karo mašiną tik tada, jei jis bus išplatintas pirmuosiuose puslapiuose ir daug kartų pakartotas. Geriausios propagandos istorijos yra apie tuos didvyrius arba apie tuos niekdarius, kurių tikras, skausmų ir kasdienybės džiugesio nuspalvintas gyvenimas yra mažiausiai žinomas. Ir priešingai – dirbtiniai vaizdai yra geriausi tada, kai, atrodo, viskas apie juos žinoma. Štai kodėl situacija, kai uodega vizgina šunį, yra įtikinėjančios žiniasklaidos ir medijų norma. Pavyzdinės, pamokančios istorijos yra inscenizuojamos, herojai kuriami, konfliktai režisuojami. O tikras žmonių gyvenimas mažai kam rūpi. Jie yra laužomi, naikinami, ištrinami iš atminties slėnių.
Visa tai jau daugelį kartų aptarti dalykai. Kur kas įdomiau žvelgti, kaip šiuolaikinis komercinis verslas geba pasinaudoti minėta „vizginimo“ schema, kaip komerciniais tikslais bando išnaudoti, manipuliuoti pačia propaganda ar viešaisiais ryšiais. Ko gero, viena labiausiai šiandien diskutuojamų temų susijusi su vadinamąja demokratų kandidato į JAV prezidentus Baracko Obamos mergina. Obamos mergina dainuoja seksualias, provokacines dainas apie savo mylimą Baracką be šio kandidato į JAV prezidentus rinkiminio štabo paramos ir, kaip skelbia JAV žiniasklaida, netgi be leidimo. Galbūt tai tiesiog didelis komercinis projektas: paremti Obamą, o taip pat pasinaudoti juo siekiant uždirbti ir pakelti savo reitingus. Kitaip tariant, siekiama pozityvaus sinerginio efekto. Viena pirmųjų Obamos merginos dainų buvo susieta su viešai platinamomis atviromis Baracko ir jo žmonos Michelle fotografijomis. Šios fotografijos patraukė amerikiečius savo netikėtu erotiškumu. Todėl Obamos mergina pasirodė su daina I Got a Crush on Obama („Aš susižavėjau Obama“).
Obamos mergina – tikrovėje Amber Lee Ettinger – yra manekenė, įvairių prodiuserių įtraukta į populiariosios kultūros komercinius projektus. Obamos merginos projektas prieštarauja klasikiniams kandidatų į prezidentus muzikiniams projektams. Paprastai dainininkai – moterys ar vyrai – vaidina, kad žavisi kandidatu, dainuoja jo kompaniją remiančias dainas bei turi paklusti rinkiminio štabo rekomendacijoms, neprieštarauti pasirinktiems įtikinėjimo argumentams. Obamos mergina radikaliai laužo šias tradicijas. Videoklipuose ji nuolat seksualiai flirtuoja su įsivaizduojamu Obama, užpuola jo priešininkus. Prisimintinas prieš Hillary Klinton nukreiptas klipas, kuriame ji dainuoja: „Hillary! Nustok puolusi! Myliu, Obamos mergina“ (Hillary! Stop the attacks! Love, Obama Girl). Obamos štabas negali nei viešai atsisakyti šių JAV labai populiarių videoklipų, nei viešai remti Obamos merginos projekto ar sutikti su šio projekto idėjomis, nes jos per daug drastiškos, tiesiog neįmanomos konservatyviajai JAV publikai. Pagaliau šiandien nėra aišku, ar popkultūros scenoje Obamos mergina nėra populiaresnė už patį kandidatą. Bet kokiu atveju galime kalbėti apie netikėtą sinerginį dviejų projektų efektą. Iš pradžių Obamos merginos projektas išnaudojo Baracko rinkiminę kampaniją kaip savireklamos būdą. Vėliau, kai videofilmai pasiekė aukščiausias žiūrimumo viršūnes, šis parazituojantis projektas ėmė duoti pozityvių impulsų paties kandidato rinkiminei agitacijai. Obamos merginos videoklipai atskleidė įsivaizduojamą, nematomą Obamos pusę – tokią, kurios geidžia modernūs JAV gyventojai, sukūrė tokį prezidento įvaizdį, kuris neturi nieko bendro su konservatyviąja Amerika ir yra mažai kuo susijęs su tradicine kova dėl afro-amerikiečių teisių. Prisiminkime ir tai, kad pats Obama taip pat nėra susijęs su įsišaknijusiais JAV juodųjų ir baltųjų konflikto stereotipais. Jis nėra buvusių vergų palikuonis. Jo juodaodis tėvas kilęs iš Kenijos, o baltaodė motina – iš Kanzaso valstijos. Pats Barackas Obama gimė Havajuose, yra laisvas nuo amžių naštos ir atviras naujoms reformoms. Obamos merginos projektas tuo ir pasinaudojo.
Taigi turime draugišką popkultūros (Obamos mergina) ir viešųjų ryšių bei propagandos (kai kurie Baracko pareiškimai) sinergiją. Tačiau kai kuriuos populiarumo taškus bei reitingus Obamai uždirba Amber Lee ir kompanija. Todėl ji ne eikvoja Obamos simbolinio kapitalo, bet priešingai – draugiškai tuos taškus dovanoja, o kartais ir atima. Taip popkultūra ir vizgina viešuosius ryšius bei propagandą.