Gintautas Mažeikis: FLUXUS ir konservatoriai revoliucionieriai

Publikuota: Literatūra ir Menas, 2008-01-25 nr. 3174

Pastarąsias kelias savaites Fluxus kritika staiga įgavo naujų politinių bruožų. To kaltininkai yra du: A. Kubilius ir A. Paleckis.
Konservatoriai šiomis dienomis aktyviai kuria ir plačiai diskutuoja „Dešiniąją alternatyvą“, prie kurios jungiasi Liberalų sąjūdis, Lietuvos krikščionys demokratai, kai kurie Lietuvos intelektualai, mokslininkai, kultūros veikėjai, verslininkai. Turėdamas omenyje gana platų besijungiančių dešiniųjų jėgų spektrą ir ideologinių nuotaikų įvairovę, mozaiką, Kubilius diskusijose pabandė šį darinį įvardyti postmodernistiniu arba „fluxus‘iniu“. Anot Kubiliaus, dėl pirmojo apibūdinimo buvo sulaukta kolegų kritikos: postmodernizmas jiems daugiausiai asocijuojasi su Naująja kaire. Tad belieka naudoti Fluxus metaforą. Šis Fluxus idėjų ir metaforos priskyrimas dešiniesiems man pasirodė simptomiškai įdomus, turint omenyje tai, kad pats Fluxus septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose buvo asocijuojamas su kairiaisiais, anarchistais, įvairiausiomis kairiųjų avangardistų menininkų grupėmis. Tačiau tai, kad konservatoriai save kartais asocijuoja su Fluxus, nėra klaida, o veikiau tam tikras sąmoningumo simptomas, kuris gali mums parodyti kai kuriuos paslėptus mentalinius procesus.
Socialdemokratai niekados nedegė noru sieti save su postmodernizmu, juo labiau, su Fluxus ar situacionizmu. Priešingai – kai kurie iš daugiausiai kalbančių socialdemokratų (esamų ir buvusių) taip pat simptomiškai atsiriboja nuo Fluxus. Pavyzdžiui, Paleckis, nuolatos garsiai išplepantis vidines socialdemokratų bėdas, dažniausiai ideologines arba nomenklatūrines-klanines, tuo pat metu aktyviai kritikavo Fluxus ir dainininkę J. Šeduikytę. Apie Paleckio ir Šeduikytės susidūrimo prasmę jau išsamiai ir taikliai diskutavo L. Donskis. Straipsnyje „Kaip nugalėti dvasios liumpenproletariatą?“ jis analizuoja kilusį konfliktą ir palaiko dainininkę, atsisakiusią priimti apdovanojimą iš Vilniaus mero rankų. Tokį Šeduikytės poelgį Donskis interpretuoja kaip pasipriešinimą muzikiniam ir politiniam kičui, kurio apstu šiuolaikinėje politikoje ir kurį palaiko Paleckis. Prisiminkime tai, kad Donskis viešai rodo nuosaikias simpatijas Tėvynės Sąjungai, V. Landsbergiui ir taip pat palaiko avangardistinius meninius sąjūdžius.
Paleckis, vedinas tų pačių populistinių meno „kritikos“ motyvų, užsipuolė ir Fluxus. Štai jo garsioji frazė: „Aš esu prieš tai, kad milijonais litų būtų remiamas Fluxus menas, kuris yra agresyvi meno srovė, skelbianti destrukciją ir karą tradiciniams menams“. Toliau politikas tęsia: „Tik pavardinsiu, kaip vadinasi keli Fluxus meno kūriniai: „Dramblio išmatos“, „Septyni nusižudymo būdai“, „Kristus myžaluose“. Kitoje vietoje jis teigia: „Fluxus propaguoja destruktyvią idėją kito meno atžvilgiu, todėl nežinau, ar reikia jam leisti milijonus“. Nenorėčiau diskutuoti su Paleckio argumentais, tačiau simptomiškai svarbu, kad jo lūpomis buvo išsakytas socialdemokratų deklaruojamas vakarietiškų kairiųjų meninių ir politinių sąjūdžių ignoravimas. Su Fluxus kritika susijęs atvejis simptomatiškas – šio kairiojo kritiško meninio judėjimo propaguotoju Lietuvoje tapo dešinieji. Tai, žinoma, yra susiję su asmeniniu Landsbergio susidomėjimu Mačiūno asmenybe bei paties Landsbergio, sakyčiau, revoliucine 1988–1990 m.veikla, kurios daugelį pėdsakų matome ir šiandien. 1988 metais Landsbergis tebeturėjo daug maištaujančio intelektualo, menininko bruožų, kurie ir paskatino jį atvežti Jurgio Mačiūno Fluxus kabinetą į Šiuolaikinio meno centrą (atidarytas 1997 m.). Vėliau šis kabinetas ir už jo tarsi paslėptas Landsbergio autoritetas bei tiesioginė politiko parama gelbėjo šį radikalų meno centrą nuo įvairiausių pavojų. Taip lyg ir netiesiogiai konservatoriai rėmė vieną iš daugiausiai eksperimentuojančių meno centrų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, šitaip remdami viešosios kritinės minties raidą Lietuvoje apskritai.
Prisiminkime, kad Fluxus priklaususių daugiausiai amerikiečių neoavangardizmo atstovų J. Mačiūno (1931–1978), J. Beuys, Y. Ono, J. Cage ir kitų garsių menininkų veikla buvo artima dadaizmui bei prancūzų situacionizmui. Apie tai išsamiai kalba daugelis šio reiškinio tyrinėtojų. Daugelis jų atkreipė dėmesį į Fluxus, situacionistų sąlytį su naujaisiais kairiaisiais liberalais, anarchistais-sindikalistais, o lygindami J. Mačiūno ir G. Debordo menines intervencijas į socialinę aplinką, pastebi jų panašumą. Daug garsių Fluxus ir situacionizmo atstovų buvo įvairiausių keistų, performatyvių situacijų meistrai, taktikai ir strategai. Skirtumas tarp šių dviejų sąjūdžių yra politizacijos mastas. Fluxus politiškumas daugiau paslėptas, o situacionistai savo veiksmus lydėjo politiniais manifestais, ideologine kritika, skandalingomis knygomis.
Tačiau Lietuvoje šie du dažnai meno enciklopedijose vienas šalia kito minimi autoriai – Debordas ir Mačiūnas – atsidūrė priešingose stovyklose. Sunku įsivaizduoti, kad Debordo, R. Vaneigeimo gerbėjais staiga galėtų tapti Landsbergis ar Kubilius. O gal galėtų? Nieko keista, kai lietuviškas socialdemokratas iš „vidinio pašaukimo“ Paleckis kritikuoja ir niekina Fluxus sąjūdį. Tačiau jei įsigilinsime į tai, kiek socialdemokratai apskritai remiasi situacionistais, Fluxus ir panašiais politiniais ir meniniais sąjūdžiais, pastebėsime jų norą atsiriboti nuo radikalesnių vidinių ar išorinių permainų. Prisiminkime tai, kad pagrindinis situacionistų argumentas buvo nukreiptas prieš stalinistinio tipo komunizmo sampratą, kuri buvo siejama ne tik su totalitarizmu, bet ir su „plano“ sistemomis bei polinkiu kurti valstybinį socializmą ir taip palaikyti didžiąsias monopolijas, stambiausius oligarchus ir nomenklatūrinius tinklus. Daugelio socialdemokratų palaikyta sutartis su naujuoju monopolistu „Leo LT“ tik patvirtina šią taisyklę. Panašiai elgiasi socialdemokratinio tipo partijos daugumoje buvusios Sovietų Sąjungos respublikų.
Situacionistai kalbėjo apie tai, kad naujų aplinkybių kūrimas yra gebėjimo būti piliečiais dalis. Gebėjimą nuolatos viešai pateikti reikšmingas alternatyvas, kurti priešybes, opozicijas, skatinti įvairiausius pažeidimus aš vadinu alternatyviu pilietiškumu. Vaneigeimas, kalbėdamas apie kasdienybės revoliuciją, tęsia K. Marxo samprotavimus, kad darbininkai turi nuolatos kaupti revoliucinę patirtį. Revoliucija nėra paprasčiausias maištas ar elementari manifestacija. Nei revoliucingumas, nei klasinė savimonė nėra duoti savaime, o yra išplėtojami ilgos klasinės kovos, konfliktų, revoliucinės praktikos ir refleksijos dėka. Vaneigeimas kalba ne apie visuotinę proletariato revoliuciją, o apie kasdienę kiekvieno žmogaus, piliečio revoliuciją. Tačiau ir kasdienybės revoliucija, integruota į meną, viešą kritiką, protesto akcijas, turi kaupti patirtį. Analogiškai Fluxus aktyvistai, nors ir nebuvo tokie radikalūs politikai kaip situacionistai, vis dėlto savo meniniais veiksmais, pažeidžiančiais kasdienybę, įprastumą, kaupė tokio nuolatinio vidinio pasipriešinimo patirtį, plėtojo alternatyvas nomenklatūrinei, oligarchinei, iracionaliai, spektaklio visuomenei ir valstybei.
Lietuvoje Fluxus atsidūrė dešiniųjų, o situacionistai – Naujosios kairės pusėje, taip ir nepastebėti liberalų. Taip revoliucinės tradicijos nešėjais tapo konservatoriai ir Naujieji kairieji, kuriems nuolat tenka ne tik smarkiai kritikuoti vienas kitą, bet ir sutarti dėl kai kurių veiksmų: nomenklatūrinės autoritarinės valstybės kritikos ar Gugenheimo muziejaus steigimo, muziejaus, kuriame, be kita ko, būtų atspindima Fluxus bei šio meninio judėjimo įkvėpto J. Meko kūryba.
Atsižvelgiant į šį lietuvišką meninių-politinių santykių rebusą, galima hipotetiškai teigti apie revoliucines lietuviškos Tėvynės sąjungos šaknis. Jos atsirado priešinantis transformuotam, įvairias inversijas patyrusiam stalinizmui. Neatsitiktinai A. Sniečkus, valdęs Lietuvą iki pat 1974 metų, Maskvoje buvo įvardintas paskutiniu Stalino laikų bolševiku. Prisiminkim, kad, anot kelių SSRS aukščiausių partinių aktyvistų liudijimo, viename pokariniame susitikime Stalinas apkabino Sniečkų ir pasakė: „čia išliko tik du tikri bolševikai – tu ir aš“. Tačiau Stalinas mirė 1953 metais, ir visas režimas Sovietų Sąjungoje pasikeitė, o Lietuvoje paskutinis bolševikas pasitraukė iš valdžios pora dešimtmečių vėliau. Todėl Lietuvoje stalinistinio tipo nomenklatūrinės pasekmės neabejotinai buvo gilios. Pokario laikotarpiu Stalinas stiprino liaudies mitologiją ir nomenklatūrinę, o ne komunistinę valdžią. Apie šį fenomeną parašyta aibė tyrinėjimų. Todėl tai, kad Lietuvoje buvo lengvai atsisakyta komunistų partijos vardo, anaiptol nereiškia desovietizacijos proceso. Šį pasipriešinimą nomenklatūriniams, hierarchiniams valdžios tinklams, neteisėtai oligarchų veiklai, mitologizuotai liaudžiai ir postkolonijinėms neostalinizmo nomenklatūrine ir klasine prasme tendencijoms vykdo kai kurie konservatoriai, beje, tai bando daryti ir kai kurie Naujosios kairės atstovai. Galėtume apčiuopti atitinkamas Naujosios kairės atstovo A. Bielskio ir dešiniųjų atstovo L. Donskio minčių paraleles. Aišku, šios dvi stovyklos negalės susitaikyti dėl skirtingai aiškinamų šeimos, partnerystės, tradicijų ir internacionalizmo, eksploatacijos fenomenų. Tačiau šis susipriešinimas neturėtų užgožti nuolatinių ir gana radikalių konservatorių veiksmų griaunant nomenklatūrinę posovietinę mašiną, postkolonijines politines tendencijas ir bandant kurti naują bendruomeninę santvarką, kuri išvengtų sovietinio palikimo. Šiuo požiūriu konservatoriai yra kasdienybės revoliucionieriai sovietinio postkolonializmo sąlygomis. Jie yra priversti tokie būti, ir Fluxus simptomas tai patvirtina.