Ervinas Koršunovas: Nuo Kubiliaus į Rytus

Publikuota: www.delfi.lt 2008 gegužės mėn. 21 d.

Netrukus minėsime Lietuvos atsinaujinimo Sąjūdžio dvidešimtmetį, tad nejučia atmintin iškyla visuomeninės nuotaikos, kuros lydėjo socialinius pokyčius ir tautinį pakilimą.

Tuomet žmonės svarstė, ar pertvarkoms įsisiūbavus ir į valdžią atėjus naujiesiems tautininkams, išliks įprastos socialinės garantijos, ar nesiautės kriminalinis elementas, ar nežlugs gamyklos, ar išliksime tolerantiški kitataučiams ir kitatikiams, ar puoselėsim mokslo ir meno laimėjimus, ar išliksim vieningi kaip tauta neišsibėgioję po užsienius?
Galop, nuogąstavome, ar lietuvių tauta nevirs užkampio provincija, kuri mėgausis vien tradicinėm vertybėm su smetonišku autoritarizmu bei klerikaline morale? Taip svarstė daugelis žmonių, kurių nerimas vieną vertus buvo išsklaidytas dėl palyginti taikaus Nepriklausomybės iškovojimo, kitą vertus jie buvo nutildyti politikos „ekspertų“, kurie prižadėjo per dešimtmetį pasiekt civilizuotų kraštų gyvenimo lygį, o bet kokias abejones demonizavo ir grasino tautos išdavyste. Kaip tik po dešimties metų tūkstančiai mūsų išvyko laimės ieškoti į Europą, nes nemaža dalis nuogąstavimų pasitvirtino, o žadėtoji gerovė atiteko tik „nusipelniusiems“.
Daugelį procesų šiandien vykstančių mūsų šalyje tikrai naudinga įvertint iš dvidešimtmečio perspektyvos. Kas iš tikrųjų dirbo, o kas tik žadėjo tvarką ir teisingumą, kas vogė ir griovė, o kas statė ir kūrė. Kas buvo gerai prieš kelis dešimtmečius, kas pablogėjo. Atsiprašau už tokią ilgą įžangą, bet aš manau, jog išties svarbus ir per ilgai rengtas „naujas“ šeimos sampratos įstatymas, kurį baudžiasi priimt mūsų deleguoti seimūnai nėra toks jau pažangus kaip jį pristato jo autoriai.
Visų pirma gerbt savo tėvą ir motiną liepė jau Senojo Testamento dekalogas (novatoriškas tuo, kad ten per šeimos institutą moteris buvo prilyginama vyrui, o ne atvirkščiai). Taip pat ši šeimos samprata buvo pilnutėliai įteisinta Tarybų Sąjungoje (sic!). Ten irgi „savaime suprantama“ buvo, kad šeima yra gėris, kad šeima yra mama, tėtis ir tu, mamos ir tėčio vaikas. Kas iš tokio lėkšto tarybinio modeliavimo gavosi žinome: nedarna šeimose, supriešintos kartos, nuvertinti seneliai, perdėta pagarba viešumoje ir smurtas namuose. Patriarchaliniai likučiai ir ištisi luitai! Nežmoniška vaidmenų disproporcija šeimoje, o įstatymuose – lygiava?!
Todėl nepriklausomybės pradžioje imta daug ir viešai kalbėti apie šeimos problemas. Tiesa, šeimos ir mokyklos bendradarbiavimas buvo smarkiai apkarpytas, manant, kad visos problemos kyla šeimoje, o mokykla yra tik žinių tiekėja. Apmažėjo ir kiti socialiniai šeimos saitai su visuomene. Tačiau tokioje situacijoje tikrai sveikintinas buvo įstatymas, kuris moraliai ir finansiškai parėmė motiną, o ypač labiausiai pažeidžiamą – vienišą motiną su vaikais. Šį įstatymą iš tikrųjų galima laikyti drąsiu ir ženkliu netgi tarptautiniame kontekste, ypačiai į rytus nuo Kubiliaus.
Tą kryptimi, žinome, šeimos institucija tik patriarchalėja. Kaip, beje, ir politinė sąranga…. Kas paneigs, kad paruoštas šeimos koncepcijos įstatymas, pagal kurį įtvirtinamas didesnis vyro vaidmuo (nes be jo esą nėra šeimos) tėra autoritarinio valdymo restitucija, į kurią vieningai veržiasi šios pasaulio dalies dešinieji? Vaikas ir mama negali nebūti šeimą. Šeima ir yra mama ir vaikas! Šį revoliucingą postulatą išsakė gegužės 15-osios mitinguotojai(-jos): „mama ir vaikas – irgi šeima“. Deja, seimūnams tai nuskambėjo lyg atsiprašinėjimas. Lyg papiktinimas. Jie netgi išplūdo jaunas damas necenzūriniais trukčiojimais (linkėjimai Kubiliui)! Atleiskite, bet dėl ko turi atsiprašinėti šimtai ir tūkstančiai motinų, kurioms baškienių ir abramkienių koalicija nori atimt garbę būti normalia šeima, valstybės pripažinta šeima, o ne kažkaip fakultatyviai, kažkaip poįstatyminiams aktams susidėjus…
Kad šeima visų pirma yra motina ir vaikas galime spręsti iš pirmųjų vaiko gyvenimo metų, kai kūdikis iš esmės pripažįsta tik savo mama. Retais atvejais jos vaidmenį gali pakeisti tėtis. Iš savo patirties žinau, jog mamos niekaip nekompensuosi arba tai „truputėlį pavyksta“ padaryti maksimaliai perimant jos funkcijas... Didesnis motinos vaidmuo trunka ir vėliau, o daugeliu atveju – visą gyvenimą. Tokios yra pamatinės psichoanalizės žinios ir tiesos. Taipogi religijos, tiek primityvios, tiek išsivysčiusios, krikščionys ir netgi budistai – visi vaizduoja moterį su kūdikiu rankose. Katalikiška Madona ir Jėzuliukas yra aukščiausios pagarbos šeimai išraiška.
Taigi humanišką, giliąją prasme tradicinį šeimos modelį reikia lipdyti apie motinos ir vaiko monadą. Bet koks grubesnis trečiojo (ar ketvirtojo) aktoriaus įvedimas rimtai trikdo tai, ką vertėtų vadinti šeima. Iš religijos istorijos žinome, kokių negandų susilaukė krikščionybė, kai ciesoriaus Konstantino priversta įvedė dogmą apie dieviškąją Trejybę. Dėl to šimtmečius savo kraują liejo milijonai įvairių konfesinių karų aukų. Ir vis tiek nuo trejybės olimpo buvo grįžtama prie binarinių koncepcijų.
Bet kokie rimti, sakyčiau, esminiai religijos ar šeimos modeliai yra dvinariai. Žmogus ir Dievas judaizme, darbai ir tikėjimas katalikybėje, malonė ir tikėjimas protestantizme, Kūrėjas ir Išganytojas ortodoksijoje, protas ir istorija Apšvietoje. Civilizacijos taipogi rakinamos dvigubu raktu: kinų civilizacija per tėvo ir sūnaus santykį, indų per motinos ir sūnaus. Žinoma, tie modeliai ne visada būna gryni, dažnai persidengia: pavyzdžiui, Europoje jau būtų sunku išskirt vyraujantį. Na bent jau mūsų šaly, katalikybės amžiname forposte, tai padaryti būtų nesunku… Ta prasme teisingas buvo (gal dar liks?) ankstesnė nuostata, kuri visais atvejais privilegijavo moterį. Gi su dabartiniu projektu mes grįžtume į tarybinių laikų problemas, kur atramos šeimai realiai nėra, nebent ją statydintumėm kolektyviniu muštru bei žalia propogandos mašina.
Norėčiau prisimint a.a. Vytautą Kavolį. Atgimimui pašaukus jis Klaipėdos universitete skaitė paskaitų ciklą apie civilizacijos teorijas. Remdamasis lietuvių liaudies tautosaka jis pabandė atrakint mūsų civilizacijos (t.y. lietuvių, jei tokia yra) modelį. Kultūrologas pasiūlė raktinę „bernelio ir mergelės“ koncepcija. Tąkart jis jos neišplėtojo: ar tai yra motina ir vaikas, brolis ir sesuo (incestas ar platoniški santykiai?), vyras ir žmona, nesusituokusi pora, asmenybės, o gal tik du embrionai?
Žodžiu, interpretcijoms erdvės į valias. Bet ar tai bando daryti mūsų deputatai? Ar jie tikrai dabar svarsto lietuvišką šeimos modelį? Bent jau europietiškąjį? O gal aną tarybinį, kurs nuo Kubiliaus į Rytus? Neveltui juk neprieštarauja jam socdemiškoji dauguma. Žinoma, kas nenorės tarybinę dešrą pardavinėti už rimtą pinigą.
Aš tikiuosi, kad dar maždaug dešimtmetį pasimėgavę išaukštintąja tarybinės šeimos „pravda“ prieisime prie lankstesnio, europietiško, modelio, kuris abiem rankom saugos motiną (nesvarbu žmoną ji ar ne žmona) ir vaiką, ir nediskriminuos tų, kas jiems padeda jų šventojoje sąjungoje (skonio reikalas – šeima ar partneryste – vadinamoje). Teisinės tų modelių pasekmės netūrėtų diskriminuoti ne santuokoje gimusių vaikų, t.y. visi vaikai turėtų turėti vienodas privilegijas (pavyzdžiui, į paveldėjimą).