Džina Donauskaitė: Karolis Žibas: imigrantų dar nepažįstame. Bet jau bijome

Publikuota: „Atgimimas“ 2008 liepos mėn. 16 d.

Darbo imigrantų iš trečiųjų šalių skaičius kasmet auga. Apie nekontroliuojamos imigracijos mitą, migracijos politiką ir laukiamus iššūkius su Etninių tyrimų centro jaunesniuoju mokslo darbuotoju Karoliu Žibu kalbasi Džina Donauskaitė.

– Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004–aisiais trečiųjų šalių imigrantams išduodamų leidimų gyventi Lietuvoje skaičius sparčiai augo. Ko dažniausiai į Lietuvą atvyksta žmonės iš trečiųjų šalių ir kokių ne Europos Sąjungos piliečių Lietuvoje yra daugiausia?

– Iki 2004–ųjų darbo imigrantams Lietuva nebuvo imigracijos tikslas. Įstoję į ES ir tapę Šengeno erdvės nariais, mes tapome patrauklesni tiek darbo imigrantams, tiek pabėgėliams. Mat jei pabėgėlis atvykęs gauna leidimą gyventi ir įgauna pabėgėlio statusą, jis gali laisvai judėti Šengeno erdvėje.
Pastaraisiais metais išduodamų leidimų laikinai Lietuvoje gyventi skaičius padvigubėjo. 2008 metų sausį–vasarį laikinų leidimų gyventi prašė 2468 užsieniečiai, tuo tarpu praėjusių metų atitinkamą laikotarpį šis skaičius buvo kur kas mažesnis – 1620. Tai beveik dvigubai mažiau. Taigi migracijos srautai didėja. Kita vertus, nemanau, kad reikėtų dramatizuoti – išaugęs legalių imigrantų iš trečiųjų šalių skaičius nekelia grėsmės mūsų darbo vietoms ar tautiniam tapatumui.
Daugiausia į Lietuvą atvyksta darbo imigrantų, iš kurių beveik pusė (47 procentai) dirba statybose, transporto sektoriuje (37 proc.), mažiau jų dirba gamyboje ir lengvojoje pramonėje.
Į Lietuvą daugiausia atvyksta baltarusių, ukrainiečių ir rusų. 2006–aisiais į Lietuvą imigravo beveik 7754 piliečių. Tuo tarpu lietuvių iš jų buvo net 5508. Šie skaičiai atskleidžia, kad prasidėjo reemigracijos procesas. Anksčiau emigravę lietuviai į šalį pamažu pradeda grįžti.

– Ar galima pastebėti tendencijų, iš kokių šalių darbo imigrantų daugėja labiausiai?

– Tikrai daugėja imigrantų iš Baltarusijos, Ukrainos, Kinijos, Turkijos ir Moldovos.

– Kas imigrantų skaičiaus augimui ir šalies migracijos politikai turi lemiamą įtaką?

– Kalbant apie imigracijos politiką, reikia pasakyti, kad Lietuvoje ilgai buvo taikoma ad hoc sprendimų priėmimo strategija: kitaip tariant, sprendimai priimami pagal migracijos elgseną. Bet aš labai viliuosi, kad dabar jau bus bandoma užbėgti įvykiams už akių ir bus bandoma numatyti, kokius ateityje mums reikėtų taikyti migracijos reguliavimo mechanizmus ir imigrantų integracijos priemones.
2007–aisiais priimta Ekonominės migracijos reguliavimo strategija yra pirmas žingsnis ilgalaikės migracijos strategijos link.
Iki šiol darbo imigrantų srautai Lietuvoje labiau priklauso nuo darbdavių. Jei trečiosios šalies pilietis ir norėtų įsidarbinti Lietuvoje, pats to padaryti negalėtų: už jį tai turėtų atlikti arba tam tikros tarpininkavimo įmonės, arba pats darbdavys, kuris yra Lietuvoje ir jam reikia darbo jėgos. Taigi griežtas reglamentavimas gali lemti darbdavių, bet ne imigrantų norą ir galimybes atvykti dirbti į Lietuvą. Darbdaviui tenka atsakomybė nuspręsti, ieškoti darbo jėgos išteklių užsienyje arba ieškoti darbuotojų tarp Lietuvos piliečių.
Taigi apibrėžiant migracijos politikos gaires didelę įtaką turi darbdavių vykdomas lobizmas. Štai visai neseniai būtent darbdavių pageidavimu buvo palengvintas darbo ir laikino gyvenimo dokumentų tvarkymas aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

– Su kokiomis problemomis Lietuvoje susiduria darbo imigrantai iš trečiųjų šalių?

– Trečiųjų šalių piliečiai kartu su savimi neturi teisės atsivežti savo šeimos narių, o šeimos nariai negali atvykti pas Lietuvoje dirbantį giminaitį net dvejus metus. Tačiau paradoksaliausia, kad darbo leidimas yra išduodamas tik dvejiems metams.
Kaip tik šiuo metu vyksta debatai dėl to, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojui iš trečiosios šalies leistų iškart atsivežti šeimą.

– O ar Lietuvoje imamasi kokių nors darbo imigrantų integracijos priemonių?

– Iš tiesų egzistuoja labai didelė disproporcija tarp darbdavių interesų tenkinimo, jų noro liberalizuoti imigrantų darbo rinką ir valstybės, kuri netaiko jokių integracijos politikos priemonių darbo imigrantams. Pabėgėlių socialinės integracijos infrastruktūra išplėtota labai gerai, ties šiuo klausimu dirba dauguma savivaldybių, „Caritas“, Raudonasis kryžius ir kitos socialines paslaugas teikiančios įmonės, tuo tarpu darbo imigrantams skirtų integracinių priemonių nėra.
Geras argumentas tam – užsieniečiai atvažiuoja griežtai apibrėžtam laikotarpiui.

– Ar pritarimas, kad darbuotoją, kuris yra atvykęs iš trečiosios šalies, galima patikėti iš esmės vien darbdavio labui, nesikerta su žmogaus teisėmis?

– Galima diskutuoti, kiek tai pažeidžia žmogaus teises, tačiau daug priemonių tiesiog leidžia kontroliuoti darbo imigraciją. Pirma, darbo imigrantams nėra leidžiama atsivežti šeimos. Antra, užsienietis negali dirbti jokio kito darbo, išskyrus tą, dėl kurio jis buvo pakviestas ir darbdavys atsako už patį savo samdinį. Gavęs leidimą dirbti, užsienietis privalo gauti ir leidimą laikinai gyventi. Kai tik baigiasi jo leidimas dirbti, jis turi iškart išvykti iš šalies. Toliau – užsienietis, pateikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, su kitais dokumentais turi pateikti ir Darbo biržos išduotą leidimą laikinai dirbti. Užsienietis yra pririštas prie leidimo dirbti ir yra pririštas prie savo darbo vietos.

– Netyla kalbos, kad darbo imigracija iš trečiųjų šalių kelia grėsmių. Prieš keletą savaičių Vilniuje net buvo surengtas mitingas prieš nekontroliuojamą darbo jėgos iš trečiųjų šalių imigraciją. Jūsų akimis, ar kelia ir, jei taip, tai kokią grėsmę darbo imigrantai Lietuvoje?

-Nors imigrantų skaičius ir auga, nemanau, kad reikėtų dramatizuoti – išaugęs legalių imigrantų iš trečiųjų šalių skaičius nekelia grėsmės mūsų darbo vietoms ar, kaip kalbama, tapatumui.
Svarbu pabrėžti, kad nekontroliuojamo, plūste plūstančio, niekam nebereikalingų perpildytoje darbo rinkoje imigrantų srauto nėra. Apskritai net ir norėdamas trečiosios šalies pilietis negalėtų Lietuvoje įsidarbinti be darbdavių valios. Dabar susiklosčiusi tokia situacija, kad pirmenybę laisvai darbo vietai užimti turi lietuvis arba ES pilietis. Tik per mėnesį neradus tinkamo darbuotojo, galima jo ieškoti užsienyje – ne ES šalyje. Užsieniečių įdarbinimo procesas paprastai užtrunka gana ilgai.
aigi darbo jėgos imigracijos iš trečiųjų šalių tendencija yra labai paprasta. Sakykim, esi darbdavys. Tau reikia darbuotojo, tu kreipiesi į darbo biržą. Jei užsieniečio nebereikia, tu tiesiog neprašai išduoti leidimo dirbti. Šita sistema Lietuvoje veikia gana gerai ir tai reglamentuojantis įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties yra griežtas. Trečiųjų šalių piliečiai negali taip laisvai kaip į Jungtinę Karalystę dirbti vykstantys lietuviai arba lenkai ieškoti darbo ir keliauti keičiant darbo vietas po visas ES šalis.
Dar vienas argumentas, kodėl jokios grėsmės imigrantai nekelia, yra tai, kad laikinai samdomas užsienietis darbininkas Lietuvoje gali dirbti tik porą metų – tokiam laikui išduodamas leidimas laikinai dirbti ir gyventi Lietuvoje. Taigi tas darbininkas atvažiuoja, dvejus metus atidirba ir išvažiuoja. Jeigu reikia jo dar ilgiau, jis dar dvejus metus atidirba. Taigi tvarka yra pakankamai griežta, tad apie nekontroliuojamą imigraciją kalbėti būtų keista.
2006 m. 36 proc. Visų įdarbintų užsieniečių sudarė tarptautinių gabenimų vairuotojai. Dešimtadalis iš 5,6 tūkst. pastaruoju metu įdarbintų žmonių dirba tolimųjų reisų vairuotojais. Tai kokią jie gali grėsmę kelti, jeigu jie Lietuvoje jų net nebūna?
Taigi bijoti, kaip kad neretai teigia žiniasklaida, „imigrantų antplūdžio“, „uždelsto veikimo bombos“ nėra racionalu.
Kita vertus, egzistuoja nelegalių imigrantų problema. Tačiau apie jos mastus kalbėti būtų sunkoka. Kiekvienas iš trečiosios šalies atvykęs darbininkas, laiku neišvykęs iš Lietuvos, tampa nelegaliu imigrantu, tačiau tai nustatyti yra sudėtinga.

– Kalbant apie augantį darbo imigrantų skaičių baiminamasi dėl Lietuvos kultūrinio tapatumo nykimo.

– Tapatumo praradimas paremtas socialine baime, kuri, mano nuomone, nėra niekuo pagrįsta. Aš imigracijos procesus stebiu socialiniu aspektu. Matydamas migracijos politikos teisinę bazę, apskritai nenorėčiau kalbėti apie tapatumą jau vien todėl, kad migracija paremta žmogaus teise į judėjimą. Tai yra laisvė žmogui judėti ir pasirinkti tikslo šalį.
Įsivaizduokite, jeigu britai pradės kalbėti apie tapatumo praradimą! Kalbos apie tapatumo praradimą dėl imigrantų kaltės veda prie nepakantumo pliūpsnio.
Etninių tyrimų centro užsakytas tyrimas rodo, kad net 60 procentų lietuvių mano, jog darbo imigrantai gali sukelti socialinių neramumų. Tačiau tai irgi yra nelogiška, nes imigrantų darbo sutartys yra tokios griežtos, kad darbdaviai užsieniečiais gali lengvai manipuliuoti. Jei imigrantai gali būti lengvai išmesti iš šalies vien darbdavio iniciatyva, jie sutinka su visomis darbdavio keliamomis sąlygomis. Pavyzdžiui, dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais. Taigi manau, kad prisidengiant migracijos politika ir darbo rinkos reguliavimo mechanizmais kalbėti apie Lietuvos tapatumo praradimą, apie tai, kad Lietuva tuoj liks be lietuvių, atrodo neadekvatu. Kita problema – pačių darbo imigrantų išnaudojimas.

– Ar galima būtų tikėtis, kad imigracijos politika ateityje gali būti labiau liberalizuota?

– Žvelgiant į dabartinį kontekstą, to tikėtis galima, nes migracijos politikos srityje labai aiškiai matyti darbdavių lobizmas. Darbdavių lobizmas gali paskatinti tai, kad kvalifikuotiems trečiųjų šalių darbininkams būtų leidžiama atsivežti savo šeimas. Tai yra teigiama iniciatyva.
Tačiau čia turėtų įsikišti valstybė ir garantuoti, kad tokia žmogaus teisė gyventi ir matytis su savo šeima būtų užtikrinama visiems – ne tik kvalifikuotiems darbininkams. Aišku, tai turėtų būti užtikrinama nustatant konkrečias integracijos priemones, o ne atvirkščiai: suleidžiame tam tikrą imigrantų skaičių, o paskui jau galvojame, ką su jais daryti.
Pirma, reikėtų nustatyti, kokių mums imigrantų reikia, kokias mums darbo vietas reikėtų užpildyti ir pagal tai nustatyti integracijos priemones. Integracijos iniciatyvos – nuo kalbos kursų patiems imigrantams iki kalbos ir profesinių kursų jų šeimos nariams, kurie atvažiuoja į Lietuvą, bet dėl tam tikrų priežasčių negali įsidarbinti.

– Visuomenės nuomonės tyrimų agentūra „Rait” Etninių tyrimų centro užsakymu šių metų pradžioje tyrė lietuvių požiūrį į darbo migrantus. Ką pavyko išsiaiškinti?

– Lietuvos visuomenė neturi sudariusi konkretaus požiūrio ar pozicijos dėl darbo imigrantų. Pavyzdžiui, 57 procentai respondentų sutinka, kad atvykstantys darbuotojai yra naudingi Lietuvos ekonomikai, 61 procentas sutinka, kad, trūkstant darbo jėgos, užsieniečiams reikia leisti įsidarbinti. Kita vertus, 62 procentai apklaustųjų mano, kad atvykstantys darbininkai gali sukelti socialinių neramumų. Taigi žmonės mano, kad darbo imigrantai gali būti naudingi Lietuvos ekonomikai, tačiau baiminasi, kad imigrantai gali sukelti socialinių neramumų.
Etninis nepakantumas yra labai jautrus dalykas – priimančioji visuomenė į tai labai jautriai reaguoja.
Imigrantas į naują valstybę atvažiuoja ne su nepakantumu, bet su neužtikrintumu ar nepasitikėjimu. Nepasitikėjimas sklinda tiek iš priimančios visuomenės, tiek iš atvykėlio. Žmogus svečioje šalyje jaučiasi gana nestabiliai. Jis nesupranta naujos visuomenės kultūros, daugelis dalykų jam atrodo itin keistai (pavyzdžiui, čečėnų pabėgėlių požiūris į moterų darbą). Tačiau nereikia galvoti, kad tai yra blogis. Tai yra jų požiūris, nes taip jie visą gyvenimą gyvena.
Kur susiduria skirtingos kultūros, skirtingi požiūriai, konfliktas tampa neišvengiamas. Ir tada prasideda kalbos, kad vienintelis dalykas, ką pabėgėliai ir imigrantai čia daro, tai naudojasi socialine sistema, eikvoja pašalpas, o patys nieko nedirba. Tačiau svarbu prisiminti, kad tiek mums, tiek jiems svarbi teisė yra judėjimo laisvė.

– Gal didžiausią įtaką nuomonei apie gresiančius socialinius neramumus daro žiniasklaidos pranešimai?

– Be abejo. Dėl šios vienos iš daugelio priežasčių, kito Etninių tyrimų centro atlikto tyrimo duomenimis, pabėgėliai musulmonai yra vienas didžiausių nepakantumo taikinių. Stebėjusieji Prancūzijos priemiesčių riaušes, kurios buvo gausiai transliuojamos per žiniasklaidą, ne juokais išsigando ir greičiausiai susidarė nuomonę, kad lygiai tas pats laukia ir mūsų.
Be abejo, panašūs dalykai gali laukti ir mūsų. Tačiau jau dabar pradėti bijoti nėra tikslinga. Mums reikėtų kalbėti apie tai, kaip įgyvendinti adekvačią imigracijos politiką, imigracijos reguliavimo mechanizmus, imigrantų integracijos priemones tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniame kontekste bei informuoti visuomenę apie vykstančius migracijos procesus. Štai apie ką mums reikia kalbėti, užuot didinus baimę imigrantų ir pabėgėlių atžvilgiu. Ir tai turėtų būti valstybės prioritetai.

– Yra Europos šalių, kurios turi daugiau patirties imigracijos iš trečiųjų šalių srityje negu Lietuva. Su kokiomis problemomis susidūrė šalys ir kokie iššūkiai gali laukti Lietuvos?

– Manau, kad pritaikyti vieną konkretų migracijos politikos modelį ir tikėtis gerų rezultatų būtų neprotinga. Kiekvienoje šalyje esama skirtingų veiksnių, kurie įvairiai reaguoja į migracijos procesus. Tai yra visuomenės nepakantumas tiek pabėgėliams, tiek darbo imigrantams, tai yra viena. Tai – ir darbo rinkos poreikių skirtybės. Atsižvelgiant į tuos poreikius, darbo imigracija ir reguliuojama. Pats svarbiausias veiksnys – tai valstybės galimybės absorbuoti imigrantus. Nes juk juos reikia priimti, integruoti, suteikti jiems būstą, užtikrinti gyvenimo sąlygas, kurios nežemintų žmogaus orumo.
Pagal šiuos ir kitus veiksnius ir yra taikomas imigracijos modelis.
Viena pagrindinių problemų, su kuriomis susidūrė Europos šalys, priimdamos imigrantus, yra nekontroliuojama imigracija (kai valstybė praranda kontrolę). Iš esmės skaudžiausiai šią problemą pergyvenusi bus Jungtinė Karalystė.
Kita bėda – imigrantų bendruomenių segregacija. Visų imigrantų turinčių šalių patirtis rodo, kad imigrantai yra linkę gyventi uždarose bendruomenėse, atskirai nuo juos priimančios visuomenės. Svarbiausias jų gyvenimas vyksta tose uždarose bendruomenėse. Ryšio su juos priimančia visuomene jie beveik neturi. Tai svarbus veiksnys, lemiantis tarpusavio nepakantumą. Mat uždaros imigrantų bendruomenės itin keistai atrodo priimančiai visuomenei.
Trečia svarbi problema – tai integracijos nesėkmės. Imigrantų integracijos klaidų neišvengė Prancūzija. Ji skaudžiai susidūrė su kraštutinumais – Paryžiaus priemiesčiuose kilo riaušių.
Prancūzija turėjo įsipareigojimų buvusioms savo kolonijoms – Alžyrui ir Marokui, todėl ji taikė įvairias imigracijos lengvatas ir lanksčias sąlygas, tačiau visiškai negalvojo apie imigravusių žmonių integraciją. Taigi Prancūzijos pavyzdys rodo, kad integracijos politikos nebuvimas gali turėti liūdnų pasekmių.