Dalia Staponkutė: Nėštumas ar meilė

Publikuota: www.delfi.lt, 2008 01 28

Tyla apie Lietuvoje ruošiamą įstatymo projektą dėl nepageidaujamo nėštumo nutraukimo žeistų mane asmeniškai, žmogiškai, pilietiškai. Tyla, kai reikia diskutuoti, nieko gero nežadėtų, ir jeigu jos pasekme taptų įstatymo įsigalėjimas, jis ne tik stebintų ar nuviltų, bet ir blokštų didžiąją visuomenės dalį į dar skaudesnę tylą ir sumaištį.

Abortų klausimas yra ne feministinis (apgaulinga šitaip galvoti) ir ne politinis (šventvagiška juo pasinaudoti), jis—asmeninis kiekvieno vyro, moters ir jų artimųjų klausimas. Būtent dėl šio klausimo asmeniškumo, jautrumo ir sudėtingumo aš prieš bet kokius totalinius nuosprendžius.
Sprendimas bet kuriuo atveju turi būti tik dalinis, pamatuotas, jei norite—švietėjiškas, ir pasvertas pirmiausia ne žmogaus gemalo, o subrendusio, mąstančio ir už savo bei būsimo kūdikio gyvybę atsakančio (arba dėl daugelio individualių priežasčių negalinčio atsakyti) žmogaus pusėn. Kitos išeities nėra. Priešingu atveju gemalas neturės jam būtinos terpės ir mūsų žmogiškumo nepadaugės. Kas yra įstatymas? Galimybė juo naudotis/turėti garantijas... Jeigu įstatymas neišvengiamai skverbiasi į intymų gyvenimą ir moralę, tai jo priėmėjai pirmiausia atsako už tai, kad pasekmės iššauktų kuo mažiau asmenybės prievartos ir skausmo. Kokias garantijas žada įstatymas prieš abortus? Šiandien. Lietuvoje. Geresnės demografinės padėties?
Neaiškių socialinių pasekmių? Meilės? Sugyvenimo ir šeimos? Asmeninės ne/laimės, ir t.t.? Neabejoju, kad visiems mums sunku atsakyti. Mes priešinamės draudimui, bet sykiu dvejinamės, abejojame. Abortas—sudėtingas, daugialypis klausimas dar ir dėl to, kad niekas, nė viena/s sveikai mąstanti/s pilietė/is nesiryžta šiam žingsniui lengvai ir „stačia galva“. Bent jau didžioji dauguma. Nė vienas gydytojas neatlieka šios operacijos pasiraitojęs rankoves ir žaismingai spragtelėjęs pirštais. Jis pasako: „Pagalvokite“. Net lengvabūdžiai jaunuoliai susidūrę su šia problema yra priversti galvoti ir akimirksniu suaugti.
Maža šito, aborto klausimas yra neatsiejamas nuo intymiausių gyvenimo akimirkų, jausmų, tikėjimo, santykio, o svarbiausia - asmenybės vientisumo ir likimo. Noriu pasakyti, kad dėl visų aukščiau minėtų priežasčių drausti abortą sykiu reikštų nepasitikėti piliečių sąmoningumu. Mes gyvename ego saviraiškos isterijoje. Šalia aistros saviraiškai matome daug nuosmukio. Dar niekados asmuo, subjektas, asmenybė nebuvo tokia nepriklausoma, individuali ir sykiu tokia trapi kaip šiandien. Tai ne tik skiriamasis šiuolaikinio laikmečio bruožas. Mums, lietuviams, tai yra nauja pradžia po sovietmečio baimės ir draudimo dešimtmečių. (Beje, tada abortai buvo daromi be anestezijos!). Draudimas įstatymu tokiose gyvenimo srityse, kurios intymiausiai susijusios su asmenybės likimu, bene labiausiai žeistų tokios asmenybės pasitikėjimą savimi, be kurio nebūna ir tikrojo pilietiškumo.
Teigti, jog mes — katalikai, ir toks įstatymas neva ati/tinka mūsų tikėjimui/Dievo sampratai būtų ne tik vienpusiška, bet ir istoriškai netikslu. Mūsų istorija daug kuo skiriasi nuo Airijos ir Lenkijos, juolab — Maltos ar Portugalijos (šiose Europos šalyse tokie įstatymai priimti gerokai anksčiau). Tai, kas vyksta Airijoje ir Lenkijoje, nebūtinai turi vykti pas mus. Mūsų katalikybės istorija ir kelias yra kitokie, ir mes, nors didžiąja dauguma - katalikai pagal krikštą, esame kitokie katalikai. Tai ne mūsų trūkumas. Gal — privalumas? Ir dar, apie kokį tikėjimą galima kalbėti , jei suabejojame piliečių sąmoningumu? Nesąmoningas yra ir neištikimas.
Prieš tapdami tikrais katalikais (jei šito siekiame), gal išmokime būti tikrai sąmoningais piliečiais. Prieš sakydami „Dievo įsakymas neleidžia žudyti“, pagalvokime, kiek gyvybės kasdien išžudome. Leiskime ne įstatymus, leiskime bažnyčiai darbuotis, atliekant savo šventąją misiją—mokyti žmones tikėjimo. Tikėjimas stipresnis už įstatymą. Tikėjimui nereikia įstatymo. Nereikia šventos misijos pakeisti įstatymu. Priėmę įstatymą tarsi neteksime galimybės mokytis tikėjimo. Įstatymas viską nurodys. Žinoma, kalbu tik apie aborto atvejus. Pavelo Lungino filme „Sala“ yra viena scena, kuri susišaukia su šia tema: pas vienuolį ateina jauna pasimetusi mergina, sako, laukiuosi, esu netekėjusi, ką man daryti, jei gimdysiu, manęs niekas į žmonas nebeims. Vienuolis jai atsako: tavęs ir taip niekas neims, tau ant kaktos parašyta, todėl gimdyk, vaikelis bus nuostabus, tavo gyvenimo džiaugsmas... Tai ir yra bažnyčios „įstatymas“, kuriuo be skausmo gali naudotis kiekvienas.
Galvoju, kad daug problemų kiltų ir dėl įstatymo ne/savailaikiškumo. Vienas gydytojas spaudoje teisingai pastebėjo: mūsų visuomenė dar nėra pasiekusi „tokio lygmens“. Ji tokiam įstatymui dar nesubrendo. Trumpai tariant, mes pavėlavome arba sukrutome per anksti. Laiko jausmas arba jo neturėjimas liudija apie politinį įžvalgumą arba jo nebuvimą. Lietuviai yra tauta tranzite ir kelionėje, savęs ieškanti tauta—tiesiogine ir perkeltine prasme, todėl bet koks politinis neįžvalgumas ir laiko neapskaičiavimas gali susilaukti sunkių socialinių ir moralinių pasekmių. Aš pasisakau už tokio įstatymo politinį nesavalaikiškumą ir būtinybę rasti problemos spendimo būdą švietėjiškai ir mediciniškai, keičiant ir tobulinant šias sritis. Aš pasisakau už būtinybę bendradarbiauti šiuo klausimu su viena šviesiausių mūsų visuomenės grupių – medikais.
Pagaliau aš prieš tokį įstatymą iš esmės, nes, būtent, jis nekeistų esmės: jis nepadėtų mums labiau mylėti vienas kitą. Nepadėtų vyrams norėti gyventi su moterimis ir kartu su jomis auginti vaikus. Nepriverstų vyrų nesiūlyti moterims pinigų už abortus, net jei tai kainuotų trigubai daugiau. Nepriverstų moterų atsisakyti/bausti vaikų, kerštaujant vyrui. Deja, mitas apie Medėją, žudančią savo vaikus iš keršto nemylinčiam vyrui, yra nemažiau aktualus nei krikščioniškos tiesos. Kai girdžiu ironišką lietuvių moterų: „Lietuvoje nėra vyrų“, pirmiausia pagalvoju, kad maža ne vyrų, bet gerų porų. Maža vyrų, kurie norėtų auginti vaikus. Daugiau tokių, kurie mėgsta užsiimti įstatymais... Tai, beje, dar viena problemos pusė.
Man norisi, kad iš tribūnų ir šventyklų, o ypatingai žiniasklaidoje, mokyklose ir namuose mes daugiau kalbėtume apie tai, kad esame verti meilės. Kalbėjimas apie meilę mokytų galvoti, galvojimas – suprasti, o supratimas galbūt pažadintų mumyse norą ir būtinybę gyventi kartu, auginti kartu vaikus, ar tai būtų mūsų, ar kokių nors mišrių santuokų, ar kitų vyrų, moterų ir rasių vaikai... Man norėtųsi, kad mes eitume ne tiek griežtos katalikybės, kiek atviro pasaulietiškumo keliu, ir tada raiškiai sumažės nepageidaujamų vaikų.