Dalia Staponkutė: Diogenų mirtis

Publikuota: Šiaurės Atėnai 2008-01-12 nr. 876

Mes norime Amerikos išpranašauto aukso amžiaus. Aukso amžiaus. Ir visų merginų.

Oswald de Andrade, Kanibalų manifestas

Visados galvojau, kad nieko paprastesnio ir aiškesnio už mirtį nėra, tačiau keli tragiški atvejai, su kuriais susidūriau savo spalvingoje kaip gyvenimas vertėjos praktikoje, paskatino mane pažvelgti į žmogaus mirties aplinkybes įvairiapusiškai —istoriškai, kultūriškai, ekonomiškai. Kai reiškinys išauga iš savo įprasto konteksto ir skverbiasi į kitas gyvenimo sritis, tampa globalus, visuotinis, jis sukelia stebėtojams minčių revoliuciją, kurią aistringi mąstytojai malšina rašydami manifestus. Tik neseniai supratau, kodėl kartais neįmanoma papasakoti apie įvykius paprastai, kodėl jie virsta ne istorija, o deklaracija, ne ramiu įvykių apmąstymu, o prieštaravimų srautu. Tai turbūt atsitinka iš bejėgiškumo arba įtūžio. Iš atsakymų deficito ir negalėjimo pakelti akistatos su faktu. Tada norisi stvertis kategoriško teiginio ir šitaip užkirsti kelią naujai klausimų lavinai. Mesti iššūkį tvarkai, griebtis manifestų ir „pulti“ ekonomiką. Žodžio kilmė, pareinanti iš vienos logiškiausių ir erdviausių pasaulio kalbų - senosios graikų - leidžia man pasvarstyti apie oikos (namų) nomos (įstatymą), vidaus tvarką. („Aš paklausiau vieno žmogaus, kas yra Įstatymas. Jis atsakė: galimybių garantija. Aš pavadinau tą žmogų Nonsensu ir suvalgiau... Visi mes kanibalai. Socialiai. Ekonomiškai. Filosofiškai.“) Galbūt manifestai neįstengia pakeisti vidaus tvarkos, ir nesiginčysiu, kam jie rašomi. Tačiau man atrodo, kad manifesto laikas ateina savaime. Jo niekas nekuria šiaip sau - to aistringo žanro, keliomis metaforomis sukylančio prieš inerciją...
Štai gaunu žinią, kad Larnakos miesto, senovėje vadinto sarkofagu, morge keletą mėnesių guli „niekieno nepareikalautas“ Lietuvos piliečio, „darbo emigranto“, beje, mano vienmečio, lavonas. Gal ką nors žinau apie jo artimuosius? Gal galiu kuo nors padėti? Vyriškis neturėjo artimųjų, ir tai, regis, buvo viena priežasčių, kodėl jis pardavė namus Lietuvoje ir iškeliavo svetur (įtariu, nelabai jam rūpėjo kelionės kryptis, nes atvykti į salą daryti „karjeros“ galima tik metus burtus su likimu). Morgo atsakingasis guodėsi kas rytą einąs į darbą sunkia širdimi: jo gyvenime staiga it priekaištas atsirado kūnas, kurio niekas nenori. Kūno niekas nenori... Persmelkė mintis ne tik apie mirusius, bet ir gyvuosius, kurių niekas nenori. Visų užmirštas ir nereikalingas kūnas virsta ne tik priekaištu, skauduliu, bet ir keblia problema, ypač patekęs į morgą, užėmęs „brangų plotą“ ir pradėjęs „rūgti“. Na, taip, morguose – ledinis šaltis, tačiau Viduržemio saulė gali paversti niekais bet kokį šaldytuvą. Pagaliau jei ne ta arši saulė, ko gero, apie lavoną visi būtų ilgam užmiršę. Kai nerimo smarvė pro ligoninės sienas ėmė sunktis į spaudą, Kipro kontoros pradėjo vangiai kilnoti popierius, ieškoti darbdavio, tarsi tai būtų neaprėpiama milijoninė Rusija, kur žmogų surasti prireikia keleto mėnesių... Apšepęs kaimo statybų valdytojas skėsčiojo rankomis, vartė juodas akis, savo darbininką pažinojo, tačiau išgirdęs apie jo mirtį nustebo. Aš lenkų nebepriimu, jie girtuokliauja, sako, padirba dvi savaites ir dingsta. Mirusiojo dokumentų nerasta, ir darbdavys numykė, kad juos, ko gero, bus pavogęs pakistanietis, juk Europos pasai „trečiajame pasaulyje“ dabar itin vertingi... Kipro ir Lietuvos valstybės delsė laidoti X už savo lėšas, siųsdamos viena kitai tarptautinius aktus apie savo padėtį ir teises. Pagaliau vienam kipriečiui, nesenam repatriantui iš Amerikos, įgriso sekti gėdingą, dienraščių vyniojamą siužetą, ir jis atsiuntė į redakciją banko čekį su prierašu: nelaimingo lietuvio laidotuvėms. Taurūs poelgiai kelia didžią pagarbą ne tik konkrečiam žmogui, bet pirmiausia jo kultūrai, ir nežinau kodėl, bet man dingtelėjo, tai gali tik graikas...
Prieš gerą šimtmetį, romantikų laikais, Edgaro Allano Poe plunksna būtų sukūrusi intriguojantį pasakojimą apie inkognito, kuris atidavė paskutinį kvapą „ne vietoje“, kurio mirties aplinkybės lieka mistiškos. Ši istorija būtų sukrėtusi tam tikro socialinio sluoksnio skaitytojus, ir kurį laiką ore būtų tvyrojusi nuostaba. Mūsų laikai, infliacijos laikai, ypatingi tuo, kad socialinis sluoksnis, bendrija ar instancija, gebanti stebėtis, neegzistuoja. Tai individualaus ir laisvo pasirinkimo epocha, ir jei žmogus „pasirinko“ mirti svetur, tai jo asmeninė problema. Jei „eilinis“ kiprietis iš žmogiško padorumo nutarė palaidoti svetimšalį už savo lėšas — toks taurumas nieko nestebina. Tai asmeninis sprendimas. Infliacijos laikais net apie mirtį galvojame kaip apie asmeninį pasirinkimą. Gal nebeliko bendruomeninių jausmų, bendruomenės rūpinimosi mirusiaisiais ir bendruomeninių laidojimo ritualų? Gal žmogus ne tik miršta vienas (sena tiesa), bet ir laidoja vienas? Ar mirtis – kaip sielos kelionė, kurion lydi gyvieji, – prarado prasmę (ypač tuo atveju, jei mirtis ištiko niekam nežinomą praeivį)? Ar tai reiškia, kad sykiu su mirtimi nuvertėjo ir egzistencinės kelionės samprata? Jautrumas? „...visuomenė, paliekanti mirštančiuosius mirti vienus – ligoninėse ir grioviuose – iš esmės kerta savo šaknis...“ Būta tokios išminčių pranašystės. Galbūt ji išsipildė, ir mes likome vieni. Netgi vieniši. Be bendruomenės. Akistatoje su savojo „aš“ sprendimais. Įtariu, kad infliacijos laikais subrandintas ir užgrūdintas atskalūnas „aš“ ir yra opiausia mūsų, naujųjų Europos kraštų, problema. Aš - valdovas ir tarnas viename asmenyje, alfa ir omega, visko pradžia ir pabaiga. Laisvas, tačiau niekam nesvarbus „aš“.
Išties įdomu, kodėl, sulaukę klausimo apie opiausią mūsų šalies problemą, mes dažniausiai pagalvojame ne apie save, ne apie savo šalies gyventojus, jų gyvenimo būdą ir istoriją, o apie nuasmenintus ir, regis, idealioje atskirtyje pakibusius reiškinius? Infliacija, užteršta aplinka, nusikaltimai, avarijos, ksenofobija, migracija, išnaudojimas... Neseniai vienas svečias pasiteiravo manęs apie aktualiausią temą mūsų kraštuose, ir pirmoji man dingtelėjusi mintis buvo infliacija. Keista, tačiau šis reiškinys atrodo susijęs ne tiek su ekonomikos negalavimu, kiek su pačia manimi, kaip nejauki nuojauta, kaip asmeninį gyvenimą sunkinanti aplinkybė. Visados žinojau, kad šalies ekonomika gali daryti įtaką asmeniniam gyvenimui, tačiau niekad nežinojau, ką daryti, kad jos siūbavimai neliestų manęs, svarbiausia, nesukurtų sekinančios įtampos arba kad šalies ekonomika atlieptų mano asmeninio gyvenimo siūbavimus. Infliacija plinta ten ir tada, kai niekas jai nesipriešina ir nekelia pavojaus, kai atsiranda aiškių mūsų inercijos požymių, ir gyvybiškai būtina apyvarta virsta vangiu judėjimu pasroviui, viena kryptimi, trukdančia sugrįžti ir susigrąžinti.
Dienraščiuose šmėžuoja tai perspėjantis „...mūsų šalyje infliacija auga...“, tai guodžiantis „...mūsų šalyje infliacija valdoma...“, tačiau, nepaisant įvairių tikrovės atspalvių, reiškinys plinta, skverbdamasis net į intymiausias gyvenimo sritis kaip vėžys, kuris ilgai tūnojęs kūno užkaboriuose netikėtai pradeda rodyti ardomąją galią. Galime sakyti, kad infliacija valdoma, galime nuogąstauti, kad ji nevaldoma, esmė nuo šito nesikeis. Lietuvoje ji, atrodo, sužvėrėjo ir įgavo neįtikėtiną mastą, Kipre apie ją išdidžiai tylima, vadinasi, ji tebėra kontroliuojama, arba, anot kipriečių, sveikiau apie ligą garsiai nekalbėti. Nepavadinčiau sveiku požymiu nei lietuvių saviplakos, žlugdančios pasitikėjimą savimi ir stiprinančios visuotinį neįgalumą, nei provincialaus kiprietiško pasipūtimo, neleidžiančio pripažinti silpnybių, kurios, neišvydusios šviesos, įgauna latentines formas ir ilgainiui atsiliepia ne tiek neįgalumu, kiek nemokšiškumu. Galvoju, kad nemokšiškumas dažniausiai rimuojasi su atsainumu, žmogiškumo infliacija, kurios neįmanoma išvengti net saugiausioje Europos Sąjungos šalyje.
Sakoma, kad infliacija apninka ciklais - ji sustiprėja ir vėl susilpnėja. Sakoma, kad ji būna tyčinė, dirbtinė, sukurta masonų ar dar kokių nors įtakingų „šėtonų“, tačiau, nepaisant jos ištakų, ji persmelkia mane negailestingai kaip žmogiška išdavystė ir neišgydomas nusivylimas, kaip tuštuma netekus artimojo. Ji persekioja kasdien krintančia gyvenimo kokybe, už kurią moku vis didesnes, karališkas, sumas. Karališkas užmokestis už plebėjiškas paslaugas. Plebėjiškas įžūlumas už karališką gestą. Milžiniškos pastangos už atpildo trupinius. Juodu darbu virtęs laisvalaikio auksas...
Pirmasis infliacijos požymis yra ne mažėjantis produktų krepšelis už tuos pačius pinigus, o didėjančios laiko sąnaudos siekiant pačiam išlikti. Vis mažiau lieka lengvo ir beprasmio laiko, skiriamo mieliems niekams, ir vis daugiau „įprasminto“, asmenį suvartojančio, bet ne asmeniškai suvartotino laiko. Galbūt galėtume tai pavadinti bendruomeninio laiko stoka arba laisvo laiko stygiumi, ir ne tik. Sykiu tai nykstanti laisvo laiko vertybė. Mes dažnai sakome, kad laikas yra viskas, nors dar nemokame matuoti laiko pinigais. Šitaip laiką matuoja kiti, ne mūsų, kraštai. Mūsų kraštai tiek pinigų neturi. Mes matuojame laiką jėga – kada, kas ir ką, nes dar esame truputį idealistai ir norime būti savo teritorijoje vieninteliai stiprieji, gebantys save apginti. Nenorime, kad mus gintų kiti, ir gudraudami neįsileidžiame jokių kitoniškumo atmainų. Dažnai nemėgstame net „saviškių“, išvykusių gyventi svetur, o grįžtančiuosius tyliai pajuokiame: „Ką čia tau veikti, čarli?“ Kipre juos vadina „čarliais“, kad ir kokia būtų jų kilmė, lytis ir padėtis. Lietuvoje — nesigilinau... Mes puikiai žinome, kad išvykstantiems gyventi svetur tenka išgyventi nė kiek ne silpnesnius sukrėtimus nei karo pabėgėliams. Pažeminimą, pergales, nuopuolius, šlovę – viską kartu. Tautiškas solidarumas reikalautų nestumti jų į tuos pačius išgyvenimus gimtajame krašte. Padorumas reikalautų, jei nebūtų infliacijos...

Aš dar galvoju (aš per daug galvoju; turbūt vienintelė sritis, kuri nepaiso ekonominių svyravimų, yra galvojimas — galvok, kiek nori), kad nuo infliacijos labiausiai nukenčia meilė. Ji nebijo skurdo, ji nesureikšmina turto, tačiau ji nepakelia nuvertinimo. Nedrįsiu teigti, kad meilė ir gailestingumas mūsų kraštuose tapo dvasininkų privilegija, tačiau drįsiu įtarti, kad kartais taip ir būna. Tai paprasta logika: jei sakome, kad laikas yra viskas, jei tikime, kad meilė gali viską, tai turėtume žinoti, kad meilė negali to, ko nėra. Mes nebeturime laiko meilei ir jo neradę esame priversti mylėti tik savyje ir save. Tiesa, dažniausiai gyvenimas suteikia mūsų meilei kokią nors kryptį, ir mes mylime darbą, kūrybą, gyvulėlius, pinigus, daiktus... Tik ne žmones, panašius į mus. Neabejoju, kad mumyse gyvena meilė vaikams, sergantiems ir senstantiems artimiesiems, bet pagalvojusi, kokie mes vieniši toje meilėje, pradedu įtarti, kad net ir ji – taurioji - yra gerokai apkandžiota vienatvės nuodo.

Opiausia mūsų, „naujųjų kraštų“, problema yra žmogus, nespėjantis atsigauti ir sustiprėti nuo vienos infliacijos bangos iki kitos. Lietuvoje tas žmogus atrodo nelaimingesnis, nei derėtų, o Kipre - atvirkščiai – laimingesnis, nei reikia. Skirtingas laimės matavimas nekeičia esmės. Mažų, paribiuose įsikūrusių šalių istorijos turi panašumų: nepraeina nė viena karta, ir į tuos kraštus kas nors pasikėsina, ir jie gina save kaip diogenai su vienintele aistra - gintis. Nuo gynybos iki pasidavimo – akies mirksnis, ir pavargę gintis mes linkę ne pulti, o pasiduoti. Mes, naujieji Europos kraštai, gyvename nežmonišku ritmu, šuoliais – nuo vienos ribinės situacijos prie kitos. Nuo šito kenčia mūsų žmogiškumas, iškeliauja užmarštin mūsų istorinės pamokos ir tikėjimas... „Mes rimtai žiūrime tik į pranašus... tačiau be mūsų Europa neturėtų net apgailėtinos Žmogaus teisių deklaracijos.“

Lefkosija