Daiva Repečkaitė: Saldu būti antiamerikiečiu

Publikuota: “Atgimimas”

2008 gegužės mėn. 4 d

Į Ameriką projektuojame savo baimes ir nerimą, dažnai nieko nežinodami apie jos visuomenę. Kartais prireikia itin didelių netikėtumų, supurtančios patirties ar iš netikėto kampo ištiestos pagalbos rankos, kad susimąstytume apie savo stereotipų nepagrįstumą, kad net naktį prikelti išbertume: „Visur yra visokių žmonių, apie nieką negalima spręsti pagal stereotipą.“

O kartais nereikia nė to šoko. Užtenka susidurti akis į akį su savo nežinojimu.
Apie Europoje madingą antiamerikanizmą susimąsčiau ne po gausybės paskaitų ir diskusijų, kuriose dalyvavau, ne rašydama vieną iš daugelio straipsnių apie JAV politiką ar Europos šalių ir JAV apsižnaibymus, ne stebėdama vieną iš daugybės pareiškimų, pasakojimų ar filmų apie esą supuvusią visuomenę, kuri tiesiog pataikė dėl savo beatodairiškumo susikrauti milžiniškus turtus, bet ilgai netvers. Susimąsčiau eiliniams žmonėms pasakojant apie savo patirtį, apie kurios galimybę nei spauda, nei knygos, nei filmai mūsų nemoko.
Pavyzdžiui, gal dėl išsilavinimo stokos, o gal dėl to, kad niekas niekada nepasirūpino tai pabrėžti, iki dar visai neseniai nežinojau, kad JAV egzistuoja tam tikra prasme progresiniai mokesčiai. Pagal tai, į kurią pajamų „kišenę“ patenka namų ūkis, yra skaičiuojamas pajamų mokestis ir skirstomos socialinės paslaugos, pavyzdžiui, nemokami ar tik subsidijuojami vaikų pietūs mokykloje. Nežinojau ir apie tai, kad vadovėliai mokyklose yra nemokami, nei apie plačiai paplitusį rūpybos benamiais tinklą, nei apie kitas netikėtas ir žavias solidarumo bei pagalbos formas. Manau, ne aš viena apie tai nebūčiau nė pagalvojusi.
Gal tikrai labai saldus tas nežinojimas. Labai smagu įsivaizduoti JAV kaip bauginančias aršaus kapitalizmo džiungles. Tai kraštutinumas, į kurį puolame po gero dešimtmečio idealizavimo, visiškai socialiai bei kultūriškai nejautraus mokyklinių programų perkonstravimo pagal amerikietiškus standartus nepriklausomybės pradžioje, įgrisusiai didaktiškų verslininkų ir politikų, atvykusių iš to švytinčiojo užsienio ar ten prasilavinusių, pamokslavimų, kaip tvarkyti ekonomiką ar iš vargšų sutrikusių „posovietų“ gaminti europiečius.
Piktdžiugiškai malonu girdėti apie didelės ir turtingos visuomenės bėdas, kai apie šią valstybę kasdien per žinias girdime šimteriopai daugiau nei apie kaimynines šalis, kai išlydime savo piliečius į šios valstybės kariaujamus karus ir nuolankiai laukiame ekonominių, politinių ar diplomatinių malonių. Mielai juokiamės išgirdę apie internetu siunčiamuose klipukuose užfiksuotus ką tik iškeptų žvaigždučių ar statistiškai apibendrintus eilinių amerikiečių nusišnekėjimus geografijos srityje, kai kasdien ant mūsų galvų pilama ne pačios geriausios kokybės iš ten atkeliavusi muzika, filmai ir skaitalai.
Visą tą persisotinimą suprasti nesunku. Tačiau paradoksas yra paradoksas: net kasdien girdėdami apie JAV per žinias, klausydami amerikietiškos muzikos, žiūrėdami amerikietiškus filmus ir laidas, mokydamiesi, kaip amerikietiškai verslauti, protestuodami prieš, mūsų supratimu, JAV vežamą ir traukiamą globalizmą ar išsisaugodami savo kompiuteryje dar vieną įmantrią JAV prezidento George‘o Busho (Džordžo Bušo) karikatūrą, beveik nieko nežinome, kaip ir kuo gyvena eiliniai amerikiečiai, kaip veikia visuomenė, kas svarbu individams ir grupėms. Užuot tuo pasidomėję, mieliau ieškome žinių apie tai, ko jie neišmano, kaip visuomenė neveikia ir kas jai nerūpi.
Taip dėliojasi galingo geležinio kumščio, kuris viduje yra niekam tikęs, paveikslas. Tada nesunku įsikniaubus į savo išdidumą, su savim patenkinta šypsenėle pagalvoti: taip, mes neturime to ir ano, mūsų niekas neklauso ir mumis nesidomi, mes nesėdime ant globalizacijos smaigalio, nes mūsų niekas nekopijuoja, bet užtat mes keleriopai labiau išsilavinę, kultūringesni, jautresni ir protingesni.
Tada sunkiau klausti, kodėl, pavyzdžiui, jau kelis dešimtmečius Prancūzijos elito, garsiai postringaujančio ir kitus mokančio, klausosi gerokai mažiau nei jiems norėtųsi, kodėl Europos Sąjunga nesugeba apsizulinti kampų ir susitarti, kodėl ekonomika sustingusi, nedarbas didelis, o iš didelių mokesčių sukaupti pinigai nusėda ambicingiems projektams, ne visada padarydami visuomenę lygesnę ir teisingesnę. Kai yra baubas, galima rodyti pirštu į jį ir pateisinti tai, kas namuose daroma ir nesiseka: štai, žiūrėkite, mes bent jau ne tokie kaip anie. Mes nekeliaklupsčiaujame globalizmui, nevalgome genetiškai modifikuotų produktų ir netunkame, nesame nevaldomos kapitalistinės džiunglės, esame kultūriškai jautrūs ir išprusę. Mes netgi drąsūs – kartais krimstelime šiam monstrui į kulną, nupiešiame karikatūrą, garsiai nepritariame vienam ar kitam karui. Mums reikia to taško, į kurį galima paprojektuoti savo baimes ir abejones, ir tada galima nusiraminti pagal populiarią melodiją niūniuojant „I love to hate you“ (angl. „man patinka tavęs/ jūsų nekęsti“).
Tiesa yra ta, amerikiečiai tiek pat neišmano apie Lietuvą, kiek lietuviai apie Kamerūną. Romų mažuma daugelyje Europos vietų gyvena ne geriau nei meksikiečiai darbininkai JAV. Ir gera vaikščioti po Prancūzijos, Švedijos ar Belgijos didmiestį ir matyti dailų multikultūralizmo paveikslą, visas rases ir įvairiausius drabužius, kol nežinai, kad kažkur priemiestyje tyliai tūno kitos „kategorijos“ imigrantai – jie niekada nebus tarp tų išdidžiųjų, oriai dėvinčių savo kultūrines detales, dar labiau pabrėžiančias jų integraciją. Taip pat, pripažinkime, mūsų popkultūra pilna tokio paties pigaus šlamšto.
Socialiniuose moksluose nieko nauja nepasakyčiau teiginiu, kad kartais tapatybei konstruoti reikia kažkokio neiginio, baubo ar priešo. Amerikiečiai tam puikiai tinka – nuolatos po didinamuoju stiklu, jų šalis turtinga ir įtakinga. Tačiau iškrapštydami jos visuomenės bėdas ir nematydami ne tik to, kas joje įdomu ir pozityvu, bet ir apskritai pačios visuomenės gyvenimo anapus politikos ir muilo operų, patys geresni netampame.