Daiva Repečkaitė: Abiturientų laukiama tik žodžiais

Publikuota: „Atgimimas“, 2008 rugpjūčio mėn. 1 d.

Mokyklą baigusiems jaunuoliams tenka rinktis arba netikrumo ir biurokratizmo mišrainę namie, arba brangesnius, bet, sako, saldesnius užsienio universitetų desertus. Dar nepabaigus skaičiuoti šiemet universitetines studijas pasirinkusių abiturientų, spaudoje jau pasirodė pranešimų, kad jų šiemet pora tūkstančių mažiau nei praėjusiais metais.

Paaiškinimai tokie, kuriems išmąstyti nereikia būti mokslininku: ne tik patys gabiausi, bet ir kukliau savo galimybes vertinantys moksleiviai, nesitikintys pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas, renkasi studijas užsienyje arba išvis ne studijas. Net be dar nesurinktos statistikos plika akimi matyti, kad ir vėl labiausiai nukentės jaunuoliai, aktyviai besidomintys savo pamėgta sritimi ir norintys likti Lietuvoje.
2003–aisiais, kai Europos Sąjunga Lietuvai buvo dar tik pažadas, o visuomenėje, rodės, buvo mažiau nusivylimo viskuo nei dabar, abiturientai šimtukininkai (t.y. gavę du ar daugiau 100 balų valstybinių egzaminų įvertinimus) būdavo pasveikinami mokyklose, bet oficialus priėmimas pas premjerą jiems dar būtų buvęs egzotika. Sutapimas, tiesa, iškalbingas sutapimas, kad 2004–aisiais, kai Lietuva triumfuodama prisijungė prie ES ir studijų kaina Didžiojoje Britanijoje lietuviams automatiškai smuktelėjo kelis kartus, prasidėjo tradicija kasmet geriausius abiturientus pakviesti pasiklausyti premjero kalbų apie tai, kaip Lietuvai reikalingi jų protai ir darbas.
Kai kurie iš tų, kurie klausosi kalbų, tuo metu jau žino, kad valstybiniai egzaminai buvo tik simbolinis žinių patvirtinimas ir mokyklos baigimo formalumas, nes jų jau laukia vieta ir stipendija Didžiosios Britanijos, JAV, Švedijos, Vokietijos ar dar kurios užsienio šalies universitete, ir žodis „laukia“ apima ne tik formalų pareiškimą „mums tavęs reikia“, bet ir išgyventi pakankamą stipendiją, turtingas bibliotekas, įkvepiantį pripažinimą ir galimybę būti mokslinės bendruomenės nariu, o ne diplomų turgaus klientu.
Užtat savoje šalyje abiturientai kasmet „vaišinami“ vis kokiu skandalu: nutekėjo užduotys, įtartini įvertinimai, o galiausiai – gėda kam ir papasakoti, nes pagalvos, kad anekdotas, – superslapto, itin kompetentingo ir devyniskart užkoduoto, dešimtą kirpto Egzaminų centro tikrintojai sugebėjo taip „nutaisyti“ abiturientų darbus, kad pripažintiems jauniesiems filologams teko nuliai, o paskui juos taip pertikrinti, kad tie nuliai, tikrinant tą patį darbą, mįslingai tapo 70 ir daugiau. O kas laukia išgyvenus visą šį maratoną?
Populiarus internetu siunčiamas animacinis filmukas „Ar verta tapti studentu Lietuvoje?“ apibendrina: atsainus dėstytojų požiūris, jokio paskatinimo už pastangas ir šventas naivumas, kad sostinėje įmanoma išgyventi už porą šimtų litų.
Vis dėlto čia stabtelėkime. Ar tikrai toks beviltiškai blogas Lietuvos aukštasis mokslas? Ne vienas studentas pastebi, kad garsiausiai skundžiasi tie, kurie nori greitai sukramtomų žinių ir lengvai pasiekiamo diplomo. Visada lengva pasakyti „duokite mums aukščiausio lygio profesorių ir geros studijų įrangos“ ir... šnibždėtis su kolega per egzaminą, praleidinėti ar pramiegoti paskaitas bei ignoruoti dėstytojų pakvietimus į mokslinius renginius ar projektus.
Man visada nuostabą kelia laipsnių dar neturintys, todėl varganus atlyginimus gaunantys, sunkiai įsileidžiami į mokslo elitą, bet entuziastingi ir su studentais bendrauti mokantys ir mėgstantys asistentai, lektoriai ir jaunieji mokslų daktarai, žiniomis ir charizma gerokai lenkiantys dažną ant laurų užmigusį profesorių. Lygiai taip pat maloniai stebina dažnai universitetų administracijos beveik neremiamų už kokybišką mokslą tyliai ir nuoširdžiai ne žodžiais, o darbais kovojančių mokslinių draugijų veikla ne tik didžiausiuose ir turtingiausiuose, bet ir kasmet sudaromų reitingų antrojoje pusėje atsiduriančiuose universitetuose. Dar daugiau būtų galima pasiekti, jei dėstytojai kartu su studentais retkarčiais prisėstų parašyti vieną kitą projektą ES fondams ir pasinaudotų jų parama, atsirastų daugiau keitimosi informacija galimybių, o geras pozicijas jau užsitikrinęs akademinis personalas savo universiteto labui atsisakytų bent vienos komandiruotės į Šanchajų per metus.
Kaip pagerinti studijų kokybę, kiekvienas universitetas galėtų pagalvoti pats. Tačiau, užuot diskutavus, kaip ją pagerinti, panaudojant gausius vidinius rezervus, nuolat kalbama apie pinigus, pirkimą ir pardavimą, mokėjimą ir apmokestinimą. Kalbos apie tai, kad greitai už mokslą mokės sausų formalių reikalavimų neatitinkantys studentai, nors jų stojimo sutartys su universitetu byloja kitaip (šiuo atveju sutarties sąlygas keičia ne viena iš sutarties pusių, o Vyriausybė, tačiau palaukite, o kas ten kalbėjo apie teisinę valstybę?), formalios pertvarkos ne ten, kur reikia, ir draugų pasakojimai apie per seminarus užsnūstančius ar apie savo automobilio statymo ypatumus, o ne studijų dalyką mėgstančius pasakoti dėstytojus sukuria baimės ir netikrumo atmosferą.
Įstojęs niekada negali žinoti, ar baigsi universitetą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis įstojai – juolab kad reformos autoriai mėgsta teigti, jog kai kurios aukštosios mokyklos, ilgainiui neatlaikiusios konkurencijos, turės būti uždarytos arba tapti neuniversitetinių studijų įstaigomis (o ką daryti, jei įstojai į universitetą, o baigsi kolegiją?).
Sakyčiau, studijų apmokestinimo propaguotojai turi vienintelį pateisinamą tikslą: pasiekti, kad prieš stodami į universitetą jaunuoliai pamąstytų du kartus, ar tikrai jiems verta ten stoti, ar ne geriau pasirinkti profesines mokyklas ar prie vietos poreikių lanksčiai besiderinančias kolegijas, o gal tiesiog išbandyti save darbo rinkoje iš karto, jei jau vis tiek baigus mokslus teks dirbti statybose. Tačiau minėti reformos autoriai pamiršta: su dabartine painiava pagalvoję du kartus, visi, kurie turi galimybę, iš vidaus nereformuoto aukštojo mokslo Lietuvoje paprasčiausiai nesirinks.