Aušra Budrytė: Atsargiai: (ne)sutvarkyti bepročiai!

Publikuota: "Atgimimas", priedas "Visuomenės žemėlapis"

Psichiatrijos ir politinių ideologijų kolaboravimas nėra vien tik praeito šimtmečio nesusipratimas. Šiandienos neoliberalistinėje Lietuvoje nepakankamai artikuliuotas „paciento teisių" diskursas irgi tapo totalitariniu ir prarado savo konkretų turinį, mano Prancūzijoje dirbanti psichologė Aušra Budrytė–Rondouin.
Bet kuriai politinei sistemai yra sunku atsispirti pagundai vartoti psichiatrijos sąvokas ir institucijas. Ir ypač esant tam tikroms istorinėms ir socioekonominėms sąlygoms. Būtent kai tvarka tampa nekvestionuojamu idealu ir kai tai tvarkai kyla daugiau ar mažiau pagrįstas pavojus.
Galime suklusti, kai viešosiose kalbose apie saugumą lyg niekur nieko išnyra psichikos sveikatos sąvokos. Tačiau, kai piliečių psichikos sveikatos reikalai jau ima labiau rūpėti Vidaus reikalų, o ne Sveikatos apsaugos ministerijai, reikia skambinti varpais.
Ko politinės ideologijos pageidauja iš „psichinės sveikatos" teorijos ir praktikos
Nei daug, nei mažai. Jų tiesiog prašoma pabūti pseudomoksliniu argumentu įgyvendinant tvarkos, t.y. sekuritarinius, tikslus.
Tiesa, visiems mums teko girdėti apie psichiatrus blogiukus: nuo senamadiškų ar nelabai skrupulingų iki tiesiai šviesiai kriminalinių atvejų. Tačiau pati psichiatrija, kaip ir psichologija (su madai paklūstančiais teorijų ir praktikų modeliais!), yra nė pirštu neliečiamos. Jos yra tyrai neutralios ir būtinai nukreipusios akis į mūsų visų Gėrį. Ir svarbiausia visiškai nesusijusios su tuo, ką žmonės (taip pat psichiatrai, psichologai) su jais daro.
O kaip, pavyzdžiui, tos nekaltos psichologinės žinios tampa moksliniu argumentu kuriant politinės represijos aparatą? Arba kaip viešasis politinis ir socioekonominis diskursas prisideda prie psichikos sveikatos modelių konstravimo? Na, ar ne keista, kad šiandienos neoliberalioje visuomenėje psichikos ligonis tampa psichikos sveikatos paslaugu vartotoju? Kad dėl produktyvumo pamišusi visuomenė vis dažniau ankstesnę psichinę ligą apibrėžia kaip psichinę negalią? Kad tiesiog konvulsiškai puolama atrinkti ir gydyti visus, kuriuos slegia depresija, taigi ir nenaudingus?
Psichologijos mokslai turi dar vieną valdžiai brangią užduotį – minimalizuoti socioekonominių veiksnių svorio įsisąmoninimą gyvenant tragiškomis ašarų pakalnės sąlygomis. Neturite ko valgyti? Kambario temperatūra nesiekia 15 laipsnių? Skurdas pamynė jūsų orumą? Na taip. Bet nepraraskite vilties. Viskas – jūsų galvoje. Pakeisime jūsų nuostatas, pataisysime neoperatyvias kognityvines schemas – pamatysite, gyventi verta! Keistas pomėgis – kvestionuoti psichologijos teorijas ir praktikas etiniu lygmeniu...tiesa? Taip ir išeina, kad lyg niekur nieko politinės institucijos naudoja psichiatriją kaip „piliečių sutvarkymo" įrankį. Daugiau ar mažiau švelniai ir šiurkščiai.
Psichiatrai ir psichologai visada tarnavo represiniuose valstybių aparatuose
Bene smagiausia šiandien burnoti prieš sovietinę sistemą ir jos psichiatriją. Ir – ne be pagrindo! Stalininėje socializmo karikatūroje liaudies tvarką drumstė opozicijos atstovų diskursas ir veiksmai. Diagnozė buvo aiški – „šizofrenija". Kai kurios psichiatrijos ligoninės buvo tiesiogiai pavaldžios Vidaus reikalų ministerijai. Šitoks represijos metodas valdžiai yra be galo patogus – laisvė „ligoniui" teisėtai atimama neapibrėžtam laikui, kartu atimant ir bet kuriam eiliniam nuteistajam priklausančius laisvės likučius.
Tiesa, psichiatriją panaudoti kaip priemonę sovietinėje sistemoje nebuvo nei vienintelis, nei išskirtinis istorinis atvejis. Psichiatrai ir psichologai buvo ištikimi represinio aparato funkcionieriai net ir labai socialiai bei politiškai skirtinguose kraštuose: Rumunijoje, Čilėje, Argentinoje, Pietų Afrikoje ir kitur.
Beje, fašistinės ideologijos šalia tiesioginių represinių tikslų yra išgryninusios ir kur kas subtilesnį santykį su psichiatrija. Jos glaudžiai ir vienareikšmiškai siejo psichinę higieną su polinkiu nusikalsti. Tiesa, XIX a. higienistinės medicinos paradigma buvo ypač populiari. Tačiau fašistinėse ideologijose šios teorijos įgavo neregėtą pagreitį ir nenuspėjamą kryptį. Viena yra kalbėti apie etiškai pagrįstinas priežastis, dėl kurių psichinių ligonių reprodukcija turi būti kontroliuojama (kad ir būsimų vaikų priežiūra). Kita – apie psichinių ligonių sterilizavimą siekiant juos išnaikinti kaip tokius ir teigti, jog čia mes turime reikalą su tų žmonių gyvenimu (šalia žydiškų ir homoseksualių), kurie yra neverti gyventi.
Ir nereikia manyti, kad šitoks neatleistinas psichiatrijos ir politinių ideologijų kolaboravimas yra praeito šimtmečio nesusipratimas.
Kai išnyksta medicinos kriterijai
Imkime kad ir iš pirmo žvilgsnio nekaltą neoliberalios ideologijos diktuojamą diskursą apie psichinę sveikatą. Lietuvos psichikos sveikatos specialistai jį perėmė ir padarė be galo savu – greitai ir be kalbų, kaip išganingą kontradiskursą sovietinei psichiatrijai. Bėda ta, kad kiekvieną kartą, kai užbraukiame senąją, kad ir prieštaringą patirtį, o ne dirbame kūrybiškai ir atsargiai, gauname tokį rezultatą: norėjau kaip geriau – išėjo kaip visada.
Noriu atiduoti visą pagarbą atsidavusiems ir dažnai genialiems veikėjams, kurie dirbo siekdami suteikti skaidrumo psichiatrijos institucijoms, kurie siekė grąžinti pacientams jų taip dažnai pamintas teises. Ir kurių darbas ir kūryba, deja, įklimpo į neišvengiamas kontradiskurso likimo pinkles: būtent šis nepakankamai artikuliuotas paciento teisių diskursas šiandien tapo totalitariniu ir prarado savo konkretų turinį.
Šiame straipsnyje panagrinėsiu tik vieną iš jautrių aspektų: guldymą į ligoninę be paciento sutikimo. Lietuvoje, kaip ir pageidauja europinės direktyvos, žmogus prieš savo valią gali būti paguldytas į psichiatrijos ligoninę (dėl gydymo – kitas klausimas) tik esant šioms sąlygoms: kai jis trikdo viešąją tvarką arba akivaizdžiai kelia pavojų savo paties ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei (dėl pavojaus nuosavybei įstatymas gana dviprasmiškas). Taigi čia žodį taria teismas.
Keista, bet, tariamai rūpinantis ligonių sveikata, kažkur išnyksta medicinos kriterijai. Sakote, ši išskirtinė „kriminalinė" procedūra padeda ginti pacientų teises? Aš atsiprašau visų, kurie nuoširdžiai gina pamintas vyrų ir moterų teises. Bet šitoks aklas medicinos kriterijų išstūmimas, priešingai nei norėta, kaip tik ir labiausiai apkarpo tų pačių pacientų teises. Aš kalbu apie teisę laiku (t.y. prieš primušant žmoną) sulaukti adekvataus ir kokybiško gydymo bei slaugos. Apie teisę nebūti diskriminuojamam, nes psichinio ligonio ir nusikaltėlio be skrupulų padėtis vis labiau panašėja. O jei jau visi psichiatrai (į)tariami tuo, kad jie laukia nesulaukia, kada galės suvaržyti sveiko ir doro žmogaus teises, galima į priverstinio guldymo į ligoninę procedūrą įvesti keletą administracinių ir teisinių „saugiklių", užkertančių kelią piktnaudžiavimams. Ir tai nėra sudėtinga.
Įstatymas privalo įvertinti ir gerbti įtampą, o ne ją redukuoti
Šiandienos Prancūzijos mokslinė bendruomenė retai naujoves sutinka besąlygiškai išskėstomis rankomis. Nieko keista, kad priverstinės hospitalizacijos procedūra ten neatitinka europinių rekomendacijų. Prancūzijoje yra galimi du būdai. Vienas jų remiasi teisminiu pagrindu esant tariamam akivaizdžiam pavojui. Kitas – medicinos kriterijais bei prašymu iš „trečiojo asmens", dažniausiai susijusio šeiminiais ryšiais. Nors reikalai klojasi greičiau sklandžiai, šiandien pradeda kilti įtampa tarp dabartinių įstatymų ir europinių direktyvų, reikalaujančių atsisakyti pastarojo kelio. Daug parako čia įberia vis griežtėjanti N.Sarkozy sekuritarinė politika. Kad ir kaip būtų, europinės direktyvos šiuo atveju Prancūzijoje greičiausiai nebus perimtos be mokslinės ir etinės diskusijos. Nes trapiu ir sudėtingu psichinės ligos atveju įstatymas privalo įvertinti ir gerbti įtampą (o ne ją redukuoti) tarp be galo skirtingų požiūrio taškų, tokių kaip priverstinės hospitalizacijos kompromituota žmogaus laisvė ir, antra vertus, sutrikusios psichikos kompromituota to paties žmogaus laisvė (taip pat ir gebėjimas rinktis); ligonio artimųjų rūpestis apsaugoti jį nuo savavališkų ar net piktybinių sprendimų, ir tų pačių artimųjų rūpestis apsaugoti save ir savo gerovę; skirtingas paciento situacijos ir būsenos vertinimas jo paties, jo šeimos ir psichikos sveikatos specialistų akimis; ir galiausiai būtinybė apsaugoti viešąją tvarką.
Siūlymas Prancūzijoje: vaikus nuo trejų metų – į psichiatro akiratį
Mano optimizmą peni naujas incidentas, kilęs dėl to paties N.Sarkozy. Tuomet, dar būdamas vidaus reikalų ministras (!), jis įkvėpė delinkvencijos prevencijos įstatymo projektą. Kovojant su nusikalstamumu – šiandieniu baubu – buvo nuspręsta kirsti medį, kol jaunas. Tai bandyta argumentuoti „moksliškai". Iš prestižinio tyrimų instituto buvo užsakyta ekspertizė apie ankstyvuosius elgesio sutrikimus (beje, ši nozografinė kategorija yra nei mažiau, nei daugiau nei diskutuotina). Institutas dirbo „gerai" – darė tai, ko užsakovas prašė, ir klausimų nekėlė. Ir štai jums šito „nekalto" reikalo rezultatas: delinkvencijos prevencijos įstatymo projektas, kurio esmė – akylai stebėti, registruoti merijų lygmeniu ir gydyti (apibreėžtais metodais) visus suaugusiųjų ramybę vienaip ar kitaip trikdančius vaikučius (įdrėskė draugui, nepaklusnus, smalsus, išplėšė meškučiui akytę etc.) – nuo 36 mėn. Net jei jūsų vaikas nelanko lopšelio, greičiausiai neišsisuksite. Tam numatyti medicinos seserų apsilankymai jūsų namuose. Ypač pas potencialiai dvikalbius vaikučius. Nes dvikalbystė „ekspertizėje" apibrėžta kaip vienas iš vėlesnės delinkvencijos rizikos veiksnių. Taigi sesutės funkcija tokios šeimos namuose bus...skatinti ir įtikinti motiną bei tėvą kalbėti su savo atžala išskirtinai prancūziškai.
Dėl audringų protestų ir dėl kokybiškos viešosios diskusijos šis įstatymas nebuvo priimtas, bent jau kol kas. Net ir to paties tyrimų instituto etikos komiteto prezidentas sukluso ir pasakė štai ką: „Mes privalome atmesti bet kokį sekuritarinį požiūrį ir būti ypač budrūs, nes politinio mūsų tyrimų duomenų perėmimo rizika yra didžiulė."
Straipsnio autorė – intelektualų judėjimo „Naujoji kairė" narė