Andrius Bielskis: Krikščionys – antrarūšiai piliečiai?

Publikuota: www.delfi.lt 2008 07 08

Kęstučio Girniaus Antrarūšiai piliečiai Marijos žemėje analizuoja argumentus, kuriuos išdėsčiau savo samprotavimuose apie krikščionišką tikėjimą ir šeimos politiką. Šiuose Girniaus svarstymuose yra keli labai svarbūs nenuoseklumai.

Girnius nuogąstaudamas teigia, kad agresyvus sovietinis ateizmas prisidėjo prie Lietuvos visuomenės sekuliarizacijos. Nepaisant to, kad oficialiai Lietuva yra laikoma katalikišku kraštu, tikinčiųjų, kurie nuolatos lankosi bažnyčioje, yra vos 10 procentų.

Kaip tik čia ir yra šuo pakastas. Katalikų bažnyčioje realiai yra kiek daugiau nei dešimtadalis Lietuvos gyventojų, tuo tarpu viešumoje ji ir save katalikais laikantys elgiasi taip, lyg tikinčiųjų būtų 80 procentų. Šeimos politika bei noras drausti abortus kaip tik tai ir byloja – Seime yra stumiami tokie įstatymų projektai, kuriais ne tik nesistengiama atstovauti kiek įmanoma platesniam visuomenės ratui, bet dar ir nepaisoma demokratinės daugumos pricipo (kaip žinia, abortų draudimui nepritaria didžioji dalis Lietuvos visuomenės). Ir tai yra ne šiaip nuomonės gynimas viešumoje, kaip tai pristato Girnius ir kiti panašiai mąstantys politiniai komentatoriai, bet bandymai aukščiausiame politiniame lygyje primesti įstatymus, kurie būtų privalomi visiems Lietuvos piliečiams.

Kartą teko bendrauti su kolega lenkų akademiku, kurio paklausiau apie katalikų bažnyčios įtaką Lenkijoje. Jo atsakymas buvo labai iškalbingas ir reikšmingas ne tik lenkiškame kontekste: asmeninio tikėjimo reikaluose bažnyčios įtaka Lenkijoje yra minimali (t.y. jos teiginių ir mokymo nuosekliai laikosi tik menka mažuma), tačiau viešajame gyvenime ji yra itin įtakinga. Kitaip tariant, asmeninio tikėjimo reikaluose (kas pirmiausiai ir yra jos svarbiausia pareiga) ji itin daug įtakos neturi, tačiau turi dominuojančią poziciją formuojant viešąją nuomonę. Sutikite, kažkas fundamentaliai prieštaringo yra tokioje pozicijoje. Panašiai prieštaringas yra ir Girniaus kalbėjimas apie Lietuvos krikščionis išimtinai katalikų vardu.

Girniaus samprotavimai apie demokratiją suponuoja makiavelišką požiūrį į valdžią. Teiginys, kad politinė valdžia yra teisėta tik tuomet, jei ji atstovauja visai visuomenei, pirmiausia yra ne empirinis, bet normatyvinis politikos principas. Beje, šis teiginys yra neginčijamas, ką byloja šiuolaikinė politinė teorija. Tačiau tai nereiškia, kad realiai egzistuojančiose demokratijose valdžiai pritaria visi piliečiai. Atmesdamas šį politinį principą Girnius suponuoja, kad politika yra išimtinai galios žaidimas, kuomet kiekviena grupė visais būdais bando „prastumti“ savo interesus lobizmo, pinigų ar sukauptos simbolinės galios dėka. Tuomet nieko kito nelieka, kaip ginti savo siaurus grupinius interesus prisidengiant tuščia retorika – apeliavimu į Tautos valią, katalikiškas vertybes ar pan. Gaila, tačiau katalikais save laikantys Lietuvos piliečiai labai dažnai taip ir elgiasi.

Yra ir kitokia politikos samprata. Ji remiasi kaip tik sveiko proto bei bendrojo gėrio argumentais, kurie taip sunkiai suprantami Girniui. Žinoma, Girnius yra teisus teigdamas, kad realizuoti bendrąjį gėrį modernioje pliuralistinėje demokratijoje yra sudėtinga, o kartais (jei ne dažnai) neįmanoma. Tačiau vadovaujantis minėtuoju politiniu principu, kurį galima suprasti ir kaip bendrojo gėrio siekimo principą, teisinga politinė veikla leidžiant įstatymus yra tokia, kuri siekia kiek įmanoma platesnio visuomenės atstovavimo. Vadinasi, problema yra ne tai, jog neva tai pasaulietinėje demokratinėje valstybėje katalikai neturi teisės viešai ginti savo įsitikinimų, bet tai, kad jie apeliuoja į šių įsitikinimų ir vertybių politinį universalumą, kai jo iš tikrųjų nėra.

Modernios politikos kontekste sveiko proto ir bendrojo gėrio svarbiausias principas yra siekti tokios įstatymais įtvirtintos politinės tvarkos, kuomet gerai gyventi gali daugiau ar mažiau visi skirtingus interesus ir pažiūras turintys piliečiai. Tai taip pat reiškia įsitikinimą, kad drausti galima tik tokias veikas, kurios kelia akivaizdžią grėsmę ir todėl yra universaliai smerkiamos visos visuomenės. Šia prasme Girniaus sulyginti abortai su žmogžudyste ir vagyste yra nesusipratimas ne tik dėl to, kad abortai yra per daug kontraversiški, bet ir todėl, kad jokia net ir labiausiai autoritarinė ar policinė valstybė nepajėgs įgyvendinti jų draudimo ir kontrolės.

Ar tokia demokratinės politikos samprata reiškia, kad krikščionys neturi rūpintis tuo, kas vyksta pasaulyje arba būti pasyviais piliečiais? Jokiu būdu ne! Tačiau tai turi būti daroma sąžiningai ir pagal egzistuojančius demokratijos principus, t.y. nebandant krikščioniško tikėjimo tiesų paversti įstatymu privalomu visiems Lietuvos piliečiams. Krikščionims kaip piliečiams kur kas labiau turėtų rūpėti ne įstatymais drausti abortus ar rūpintis visos visuomenės seksualiniu dorumu. Tai greičiau yra krikščioniškos bažnyčios vidinis reikalas, t.y. kalbėti apie tai iš sakyklos bažnyčią lankantiems, o ne moralizuoti visą visuomenę, kurioje tik nedidelė dalis yra krikščionys. Krikščionims piliečiams kur kas svarbiau turėtų būti socialinė neteisybė, skurdas, kapitalizmo generuojamas ekonominis išnaudojimas, socialinė atskirtis ar akis badanti nelygybė. Biblijoje yra kur kas daugiau kalbama apie piniginius santykius, tikinčiųjų pareigą sistemiškai rūpintis skurstančiaisiais, o ne apie homoseksualumą ar juo labiau nėštumo nutraukimą, kuris nei karto nėra tiesiogiai minimas, nors visada egzistavo.

Taigi svarbu nemaišyti kalbėjimo žanrų ir auditorijų – pamokslauti bažnyčiose ir skleisti tikėjimo tiesas esamiems ir potencialiems tikintiesiems, viena vertus, ir angažuotis socialiniam teisingumui bei rūpintis visų piliečių gerove, kita vertus. Kaip tik tai gali ir turi daryti aktyvūs pilietiškai nusiteikę krikščionys.