Andrius Bielskis: Streikas – ekonomiškai klestinčios ir brandžios demokratijos požymis

Publikuota: “Atgimimas” 2008 07 12

Ledai po truputį pajudėjo. Seimo priimtos Darbo kodekso pataisos dėl streikų pagaliau priartėjo prie europietiškos teisės. Jos suteiks dirbantiems žmonėms galimybę lengviau ginti savo teises streikų dėka. Neseniai pasirodęs Giedriaus Kadziausko, Lietuvos laisvos rinkos instituto „eksperto“ atvirai propagandinis tekstas „Atgimime“, įstaigos, kuri Lietuvoje vis dar turi „tyrimo instituto“ statusą, bet kuri iš tikrųjų yra oficialiai neregistruota lobistinė organizacija, ginanti monopolinio kapitalo interesus, klausia, ar tokia teisė nepakenks Lietuvos ekonomikai? Iš esmės į tokio tipo tekstus neverta rimtai reaguoti. Tačiau ši abejonė yra reikšminga, nes yra plačiai paplitusi visuomenėje. Kaip tik todėl verta argumentuotai atsakyti į Kadziausko keliamą klausimą, klausimą, kurį dažnai girdime ne tik iš oligarchinį kapitalą ginančios LLRI, bet ir iš tokių politikų kaip Gediminas Kirkilas.

LLRI ir Gedemino Kirkilo argumentai prieš streikus yra maždaug tokie: streikai yra kenksmingi ne tik šalies ūkiui, nes paralyžiuoja gamybos procesą, didina jo kaštus, prisideda prie infliacijos augimo, bet dar ir skriaudžia eilinį vartotoją. Tokius „argumentus“ neseniai girdėjome iš Kirkilo, kai šis pareiškė, kad jei bus patenkinti streikuojančių mokytojų reikalavimai, vyriausybė bus priversta ženkliai padidinti pridėtinės vertės mokestį. Savo ruožtu Kadziauskas teigia, jog darbdaviai lygiavertės teisės suspenduoti savo darbą neturi, o be to, įrodinėja, kad padažnėję streikai privačiame sektoriuje lems, kad Lietuva sunkiomis ekonominėmis sąlygomis ir su esama infliacija praras investicijas, vadinasi, ekonomiškai apmirs: „kapitalas nuteka ten, kur lengviau. Tylu ir ramu“.

Kokia banali ekonomikos tezė! Tezė, kuri už savęs slepia ne ką kitą, bet norą pateisinti Lietuvos ūkio konkurencingumą trečio pasaulio ekonominiais argumentais. Vienintelis mūsų competetive advantage – vergiškai pigi darbo jėga. Toks teiginys nuslepia vieną labai svarbų prieštaravimą, kuris vis dar nėra pakankamai aiškiai artikuliuojamas viešai svarstant Lietuvos ekonominės plėtros galimybes.

Šiandien daug kas kalba apie tai, kad Lietuva tapo pigios darbo jėgos šalimi. Taip pat daugelis kalba, kad Lietuva turėtų tapti „žinių“ ekonomikos ir inovacijų šalimi. Šie du faktai yra betarpiškai susiję neigiama koreliacija: kol Lietuvoje darbas kainuos pigiai, tol ji ir bus trečio pasaulio tipo šalis, kurioje vienintelė „prekė“ vietiniam ar užsienio investuotojui yra pigus darbas.

Tyrimai bei Skandinavijos (ypač Norvegijos) patirtis parodė, kad aukšti mažiausiai kvalifikuotų darbuotojų atlyginimai paskatino į inovacijas orientuotos ekonomikos suklestėjimą. Logika yra labai paprasta. Norvegijoje ir kituose Skandinavijos šalyse, kuriose yra stiprios profesinės sąjungos, ir kur darbo kaštai yra labai aukšti, privačios kompanijos yra priverstos konkuruoti ne pigiais produkcijos kaštais (kas visuomet reiškia darbuotojų, aplinkos ir kitų resursų beatodairišką eksploataciją), bet inovacijomis ir aukštų technologijų produkcija. Skandinavijoje, kur gerovės valstybė buvo sukurta stiprių profsąjungų ilgametės kovos su kapitalu dėka, visa eilė nekonkurencingų įmonių buvo priverstos užsidaryti kaip dėl aukštų gamybos kaštų, kas savo ruožtu paskatino investicijas į naujoviškas technologijas bei inovacijas, kuomet įmonių konkurencingumo siekiama aukštos kvalifikacijos darbuotojų kūrybingu darbo dėka. Vadinasi, streikas, kuris yra pagrindinis darbo judėjimo ginklas ir kurio dėka Šiaurės Europos šalių dirbantieji apgynė savo teises, vertinant tai iš ilgalaikės ekonominės plėtros perspektyvos, turi teigiamas ekonomines pasekmes.

Tai byloja patys paprasčiausi ekonominiai Skandinavijos šalių rodikliai. Lyginant su JAV Norvegijos ekonominis produktyvumas yra netgi šiek tiek didesnis nei JAV – labiausiai savo ekonominiais pasiekimais ir ekonomine laisve besipuikuojančia šalimi.

The right to strike is limited also in Norway. There are two situations in which strike action is legal. Firstly, when you negotiate or renegotiate a wage agreement (which includes a lot more than wages). Existing wage agreements are usually renegotiated every two years in Norway. If the employers' association and the actual trade union do not reach an agreement, there is arbitration with a state appointed, neutral mediator. If this does not lead to an agreement, the trade union can take strike action without a membership vote. If an agreement is reach, with or without arbitration, it has to be sent to a membership vote. Only members of the actual agreement vote. If the level of participation is sufficiently high (often 2/3 of the members involved, decided by the trade union itself), a majority of 50%+1 is sufficient to go on strike. Trade unions themselves can have rules which require higher majority (not usual in Norway), no national legislation regulates this. In Norway it is the trade union confederation which in the end decide on strike action. Regarding national agreements, the voting is anonymous (by mail). At local work places, a vote can also be made at a meeting of the actual members.

When workers get organised in unions and demand to establish an agreement (or be covered by the existing national agreement) in companies which previously have not been unionised or have not be covered by a wage agreement, the workers have the right to strike if the employer refuses to negotiate, or if an agreement is not reached. In such cases, blockades and secondary strike actions against the company are also allowed.

Secondly, there is something called political strike. It is not very regulated legally. It has to be short (most often from one hour up to a half or one day. This is more or less to make your voice heard on more political questions (f.ex. to protest against privatisation, closure of factories, labour law amendments, etc.).

Pavojingas ginklas

Streikuoti lengviau, bet ar bus geriau? Giedrius Kadziauskas
Seimo priimtos, bet Prezidento dar nepasirašytos Darbo kodekso pataisos numato keletą ženklių palengvinimų norint skelbti streiką įmonėje ar jos padalinyje. Nuo įstatymo įsigaliojimo streiką įmonėje galės paskelbti ne du trečdaliai darbuotojų, o pusė darbuotojų. Dar labiau supaprastintas streiko skelbimas padalinyje: tam turi pritarti ne du trečdaliai, o pusė padalinio darbuotojų. Svarbiausia yra atsisakyta nuostatos, jog streikui padalinyje skelbti reikalingas ir daugiau kaip pusės visos įmonės darbuotojų pritarimas.
Nuo streiko kenčia ir įmonės, ir darbuotojai, o labiausiai vartotojai – įmonė nedirba, vertė nesukuriama, prekės ir paslaugos vartotojams neparduodamos. Be pajamų nėra nei pelno, nei algų. Nuo 2000–ųjų Lietuvoje buvo surengti 252 streikai, tik 7 iš jų – ne švietimo sektoriuje. Dauguma jų – valstybės sektoriaus darbuotojų streikai. Streikai privačiame sektoriuje nėra populiarūs dėl jo organizavimo sudėtingumo, organizatorių trūkumo ir tikriausiai dėl derybų su privačiais darbdaviais lankstumo bei supratimo, kad abi pusės kažką praranda. Darbo kodekso pataisos gali nulemti, kad jų padaugėtų.
Streikas yra įstatymo leidžiamas darbo sutarties sustabdymas tuomet, kai nesusitariama derybose dėl sutarties arba kai susitarimas nevykdomas. Privilegiją streikuoti turi darbuotojai, tačiau darbdaviams panaši galimybė (neleisti dirbti) nėra suteikta. Kadangi nėra objektyvių kriterijų, kokios darbuotojų daugumos reikia, tam, kad būtų galima skelbti streiką, dėl šio įstatymo pokyčio ginčytis sudėtinga. Šis klausimas turėtų būti dvišalių derybų rezultatas, profesinių sąjungų ir darbdavių. Ir geriausia ne Lietuvos, o įmonės lygiu, tada bent jau matytųsi, kiek teisė streikuoti kainuoja, t.y. ko nori darbdavys sutartyje leisdamas darbuotojams streikuoti.
Daug daugiau įtakos kolektyvinėms deryboms gali turėti nuostata, keičianti padalinio streiko tvarką. Šiuo metu galiojanti Darbo kodekso nuostata dėl streiko padalinyje skelbimo užtikrina, kad streikas padalinyje negali būti paskelbtas be įmonės darbuotojų dalies pritarimo. Tokia nuostata pagrįsta įmonės organizaciniu vieningumu – net ir vieno padalinio darbuotojai atsidūrę ant streiko slenksčio negali "įkaitais paimti" likusių darbuotojų.
Kokie galimi praktiniai šio Darbo kodekso pakeitimo padariniai? Pirmiausia verslas stengtųsi mažinti įmonių skirstymą padaliniais ir juos stambinti. Teisės aktai nereglamentuoja įmonių vidinio darbo organizavimo, t.y. įmonės savo vidaus dokumentais gali numatyti, kiek, kokių padalinių bus, kaip jie steigiami ir reorganizuojami. Profesinės sąjungos nebesistengs organizuoti visos įmonės streiko, nes derybose užteks vartoti argumentą, jog įmonės darbui faktiškai stabdyti užtenka padalinio streiko.
Teisininkų darbas yra galvoti apie teisės leidžiamas ribines situacijas, t.y. kaip bus, jei viskas bus blogai. Rašytinės sutartys ar įstatymai pasitelkiami, kai kyla ginčai ir situacija išeina už sutarimo ribų. Tarkime, įmonėje yra 100 darbuotojų, 6 padaliniai ir administracija. Tiekimo padalinyje – 12 žmonių. Formaliai streiką skelbti (kai yra kitos tam būtinos Darbo kodekse numatytos sąlygos) gali 7 žmonės (pagal seną tvarką reikėtų 9 padalinio darbuotojų ir 51 įmonės darbuotojo pritarimo). Darbo kodeksas neleidžia darbdaviui nurodyti kitiems darbuotojams vykdyti streikuojančiųjų pareigas. Taigi faktiškai įmonės darbas paralyžiuojamas 7 žmonių sprendimu. Streikas laikomas teisėtu, todėl likusiems darbuotojams žala, atsiradusi dėl sustabdymo ir negautų atlyginimų, nekompensuojama.
Streiko grėsmė išties didina darbuotojų derybines galias ir prisideda prie darbuotojo ir darbdavio sutarties išderinimo – privilegijų vienai šaliai teikimo. Ši papildoma aplinkybė prisidėtų prie nepalankaus ekonominei plėtrai darbo santykių reglamentavimo. Be to, įmonės viduje darbuotojai tampa vieni nuo kitų labiau priklausomi. Stiprėja vidinė konkurencija: ne tik individuali konkurencija, kurią visaip stengiamasi eliminuoti kolektyvinėmis darbo sutartimis, bet darbuotojų grupių konkurencija.
Ar pasikeis streikų statistika, nulems ir teisinės aplinkybės, kaip profesinės sąjungos ir įmonės prisitaikys prie šio pakeitimo, ir ekonominė situacija. Ekonomikai lėtėjant, infliacijai ir atlyginimams augant derybos gali apsunkti. Ir netiesa, kad darbdaviai neturi kuo atsakyti, nors lokautas ir draudžiamas, darbdaviai nusprendžia ne(be)dirbti ir neinvestuoti. Kapitalas nuteka ten, kur lengviau. Tylu ir ramu. Tik, rodos, kad viskas po senovei.
Autorius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas