Algis Davidavičius. Nuščiuvę pastirę lietuviai

publikuota „Atgimimas“ 2008 lapkričio mėn. 10 d. 11:27

Žudosi šimtai kasmet – na ir ką? Drąsiomis kriminalinių verslininkų schemomis vagiami milijonai – ir? Niekas niekuo nepasitiki, gal tik gaisrine – o ką? Emigracija ir skurdas nemąžta – tegu... Kaip taip išeina, kad mes vis dar nematome racionalios naudos ginti savo interesus.

Jau kuris laikas svarstau: ar čia nacionalinės žiniasklaidos man perteikiama žinių, vaizdelių maišalynė spengia nuo vidinės tuštumos, ar aš pats jau nebeturiu ko įžvelgti retransliuotoje Lietuvoje? Ištuštėjau ir nutilau. „Nebematau savęs“jokio perpasakoto, parodyto tautiečio atvaizde – netgi tyrame nelyg Apolonas Manto Adomėno (žr. www.adomenas.lt). Niekas „nerezonuoja“, nekrenta į širdį, nusibodo protui.

Gal teisūs tie pankai, kurie balsavo šiuose rinkimuose už tokius kandidatus kaip Kempiniukas Plačiakelnis (Spongebob Squarepants) ir Čakas Norisas (Chuck Norris)? Kuo šitie televizijos šešėlių teatro personažai skiriasi nuo Arūno Valinsko, Gedimino Kirkilo ir Rolando Pakso? Kaip įrodė šmaikštūs skeptikai iš FHM, pritaikydami populiarių filmų plakatus mūsiškių partijų poreikiams (žr. http://www.alfa.lt/straipsnis/199681) – niekuo. Gal net tapatūs. Piktai juokingi A.Valinsko pokštai ir... ėė ... pasiskolintos I.Valinskienės dainos tampa Lietuvos politinės sistemos dalimi. Ir lėlė Barbė su savo lėliumi Kenu galėtų kandidatuoti krikščionių demokratų sąraše (juk tradicinės šeimos pavyzdys!).
Tačiau visame šitame vaizdų, garsų ir kalbų sraute vis vien jautiesi lyg gyvendamas ar elektros skydinėje (o netgi visokios rūšies galią mėgstantis Siaurusevičius A. ten neapsiprato), ar senovės sovietų gamybos šaldytuve – lyg visko ten būtų apstu, bet nei supratimo, nei noro suprasti, nagrinėti, įžvelgti ir dalytis kokia nors prasme nebelieka. Tik tylą imituojantis arba tyla virstantis foninis zvimbimas, monotoniškas triukšmas. Apie tokį šaldytuvą dar Sipavičius A. yra dainavęs, jog anas daug geresnis „už radijo imtuvą“ besąs. Dainoje, aiškinu nežinantiesiems, šaldytuvas atliko ne tik „maitintojo“, bet ir „nacionalinio transliuotojo“ vaidmenį, maloniai šerdamas šeimininką teigiamais stimulais.
Dabar su grauduliu pridurčiau, kad šaldytuvas geresnis ir už TV imtuvą, ir už mobilųjį internetą, ir už prieinamas eilinio gatvės skaitytojo pažinimui nacionalinės spaudos atmainas. Tik gal ne tiek „geresnis“, brangus Sipavičiau, kiek „adekvatesnis“, „tinkamesnis“ kaip palyginimas su tuo, ką, mano stebėjimais, mes visi patiriame dabar Lietuvoje. Būtent: šaltas stingulys ir nuolatinis nuobodulys, slapstomi ir kamšomi informaciniu triukšmu ir skurdžiomis pramogomis, visuotinai keičia smalsumą ir užsidegimą ką nors keisti mūsų gyvenime. Tiesa, kiek tokio užsidegimo ir smalsumo mes apskritai prisimename? Na, nebent 1990-ųjų pradžioje, dar aname amžiuje ...
Nenuostabu, kad Siaurusevičius intuityviai pasirinko sunkią pagirių valandą elektros skydinę — garsas ir aplinka lygiai ta pati, kaip televizijoje. Ar bet kur kitur. Savo metu juk netgi visų sovietijos vaikų numylėtinis krokodilas Gena norėjo įrengti žaidimų aikštelę būtent elektros transformatorinėje ar pastotėje.
Transformatorinė, LR Seimas, akropoliai, bankai, sporto arenos – visose šitose vietose iš tikrųjų norisi įkurti po aikštelę suaugusiesiems. Ji ir rimtai atpalaiduotų, ir ugdytų savarankiško gyvenimo gebėjimus – pagarbų, drąsų kritinį mąstymą ir veiklumą. Juk vaikai visko, dėl ko juos kaltiname, išmoksta iš suaugusiųjų, ne iš paslaptingų metafizinių būtybių ar bendraamžių.

Ko gi jie išmoko iki šiol? Aktyviai kurti savo nuomonę dėl bendro gyvenimo Lietuvoje reikalų ir ją aiškiai reikšti? Taip, kad net investuotojai, pirmininkai, ekspertai ir prezidentai išgirstų? Tuo tarpu stebi žmogus Lietuvos viešąją erdvę ir girdi tik nuolat besikartojantį, pavirstantį monotonišku, „šaldytuviniu“ fonu „tudiš-pyp“ (žinovai man išaiškino, kad čia estų kalbos ištiktukas, reiškiantis kasos aparato prekybos centre garsą, kai nuskaitomas prekės brūkšninis kodas). Jūs nesupraskite manęs čia klaidingai – daug yra senojoje mūsų šalyje iškalbių ir išmintingų kalbėtojų bei darytojų, bet vis vien nykstamai mažai, palyginti su nacionalinio gyvenimo beprasmybe ir nejautra.
Žudosi šimtai kasmet – na ir ką? Drąsiomis krimino-verslininkų schemomis vagiami milijonai – ir? Niekas niekuo nepasitiki, gal tik gaisrine – o ką? Emigracija ir skurdas nemąžta – tegu...
Mums daug svarbiau Ingos Rinau motiniškų instinktų, stipresnių už bet kokių ekspertų ir teismų nuomones, telenovelė. Mums daug svarbiau išrinkti Valinskus ir Antaną Nedzinską Seimo nariais. Mums daug svarbiau dar daug visiškai nesvarbių, lėkštų, netgi menkos pramoginės vertės dalykų, nelyginant viešoji erdvė taptų nuobodžiu ir nieko nesakančiu šiuolaikinio meno centru su nebyliomis, beprasmėmis videosenomis.
Tuo pat metu dauguma mūsų kenčia nuo pasikartojančio streso darbe, ypač vadovai. Tuo pat metu pagal pasitenkinimo gyvenimu (t.y. tuo, ką turi) rodiklį mes užimame žemesnes vietas pasaulyje. Tuo pat metu mes nedalyvaujame ne tik politinių partijų, bet ir profesinių sąjungų veikloje ir dėl to negalime kaltinti politikų ar vadovų dėl jų daromų sprendimų kvailumo ar nežmoniškumo, nes tai mes savo pastirimu, nuščiuvimu ir stinguliu leidžiame elgtis su mumis taip, kaip tik kam patinka. „Leo“, prieštaringi mokesčiai. Ką padarysi. Emocinis smurtas darbe. Išgyvenome juk tremtis ir karus, baisaus čia daikto.
Iš kur tas nuščiuvimas, iš kur tas stingulys, apie kurį tautiniai aktyvistai, literatai, ekspertai ir mokslininkai verkia štai jau gerą dešimtmetį? Vieną paaiškinimą mes visi žinome – sovietai kalti. Net yra mokslingų išaiškinimų.
Atsiverčiame antai prof. Z.Norkaus veikalą „Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ (Vilnius, VU leidykla, 2008) ir 274-ajame puslapyje skaitome: „Autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse, kuriose nėra žodžio laisvės, viešo „neteisingos nuomonės“ išreiškimo kaštai itin dideli, o paskatos viešai reikšti nuomones, kuriomis jas reiškiantys žmonės patys netiki, t.y. meluoti, yra stiprios. /.../ Gyvendami tokioje visuotinio melo ir nepasitikėjimo vienas kitu aplinkoje, opoziciškai nusistatę šių visuomenių nariai negali žinoti, ar jų požiūris atitinka daugumos, ar mažumos nuomonę. Todėl netgi tuo atveju, kai jų požiūris atitinka daugumos nuomonę, jie gali laikyti save izoliuotą mažuma, o savo nuomonės reiškimą bei viešus protestus – pasmerktais nesėkmei veiksmais, kurių kaštai nepateisina jų potencialios naudos“.
Labai panašu į dabartinę daugybės nepatenkintų darbo santykiais, vadovavimo stiliumi, galų gale politinių partijų ir išrinktų valstybės tarnautojų veikla, sprendimais Lietuvos žmonių nuomone, ką? „Kaštai nepateisina potencialios naudos“... Naudos dalyvauti ir ginti savo nuomonę profsąjungose, partijose, priešintis akivaizdžiai darbdavių ar politikų, ar policininkų neteisybei ir nežmoniškumui...
Kaip išėjo, kad mes vis dar nematome šitos, racionaliai mąstant, akivaizdžios naudos? Kodėl atsidavėme baimės stinguliui ir įsitikinimui, kad „vienas nieko nebepakeisi, o niekas neparems“? Manau, kad sovietų kaltinti nebegalima, belieka patiems vaduotis iš šito kaustančio moralinio, pilietinio ir asmeninio pastirimo.