Algis Davidavičius: Skurdi ponių laimė

Publikuota „Atgimime“, 2008 rugpjūčio mėn. 8 d.

Gal kaip augusiam dar sovietiniais laikais, lankiusiam sovietinę mokyklą, mano bendraamžių – ir ypač vyresnių bendrapiliečių – naudojamas kreipinys „ponas“, prie kurio jau visi lyg ir priprato, tebekelia man nemalonų nepasitikėjimą, kuriam vis randu priežasčių.

„Poniškumu“ nepasitikiu ne dėl to, kad smarkiai tikėčiau „komunistine lygiava“ (t.y. priverstiniu gyvenimo galimybių suvienodinimu skurdo pagrindu). Pagrindinė mano nepasitikėjimo priežastis būtų daug ryškesnis, tvirtesnis už tą „pono“ lipduką „baudžiauninko“ ar „chamo“ nugarkaulis, vis tą lipduką nusimetantis.

Na, kokie gi mes „ponai“, galų gale? Les nouveaus riches (pranc. „naujieji turčiai“) -- tie keli dar bent pritvirtina tą etiketę visokiais brangiai kainuojančiais daiktais ar klubinėmis veiklomis, atvaizduojamomis žurnale „Žmonės“ (iš didžiosios „Ž“, suprask, bet ir ten juodnugario kanopos ar knyslė nuolat išlenda pro povo plunksnas, kai įsižiūri). Ogi vidutinis statistinis Lietuvos pilietis? Norite pasakyti, jis sau pačiam ir kitiems yra „tikras ponas“? Tai turbūt gyvenate ne čia Lietuvoje, o Šatrijos Raganos „Sename dvare“.

„Ponios“ eufemizmas dar kažkaip prigijo, nors, menu, kai Vilniuje veikė restoranas „Ponių laimė“, aš vis negalėdavau atsistebėti beatodairiška „ponių“ drąsa save taip vadinti. Susigyvenome su tais po-feodaliniais kreipiniais, kurie viso labo pakeitė tik formalią, ritualinę sovietinių kreipinių lygiavą. Gal tai į gerą, bet tikiuosi, kiekvienas mūsų pastebi, kiek mažai savitarpio pagarbos tas kreipinys mūsuose tereiškia. Dažnai net naudojamas šaltam, valdingam atsiribojimui vienas nuo kito. Pavyzdžiui, kai bosas turi paskelbti atleidžiąs pavaldinį ar darbuotoją, kreipiasi į jį formaliai „ponas“ ar „ponia“.

Dar mes „poniname“ viens kitą duodami kyšį, melsdami privilegijų, norėdami užsirekomenduoti įtakingesniems ir turtingesniems, nei mes patys. Žodžiu „ponas, -ia“ – tai toks asmeninės galios įnagis, vėliavėlė, skelbianti, kad pripažįstame ir paklūstame nelygybei, t.y. mažai kuo pagrįstam įsitikinimui, esą mes arba kiti yra už ką nors svarbesni, turime daugiau teisių ir galios – valdžios, finansinių galimybių, teisių veikti.

Nepaisant, kad tokie asmeninės ar grupinės nelygybės patvirtinimo, primetimo ir stiprinimo žaidimai yra pažįstami mums jau ištisus šimtmečius, nėra taip, kad visi tokiais žaidimais džiaugtųsi ir dėka jų klestėtų: netgi patys poniškiausi ponai bei laimingiausios ponios (kaip rodo statistika ar specialistų liudijimai) žudosi, smurtauja vieni prieš kitus bei prieš vaikus, išgyvena ilgalaikes depresijas ir pan., ir t.t. Kitaip tariant, buvimas „ponu“ ir visa poniška „heraldika“ – banko sąskaitos, vadovaujantys vaidmenys, brangūs daiktai, turtas ir t.t., ir pan. – savaime laimės niekam nesuteikia.

Gal būt dėl šios akivaizdžios aplinkybės tą „poniškumą“ vis bandoma apginti, pateisinti pačiais, regis, paviršutiniškiausiais argumentais. Antai daug mūsų žiniasklaidoje kalbama apie „elitą“, jo gyvenseną ir gana nuobodžius, žiovauti verčiančius nuotykius. Arba – bandomi kaip nors pateisinti šiurkštūs, senų laikų aristokratų mažiausiai verti galios žaidimai, kuriuos šių dienų „magnatai“ (Seimo nariai, valstybės sekretoriai, merai, įmonių savininkai, vadybininkai) žaidžia vienas su kitu bei su tais, kurie lyg ir pakeitė baudžiauninkų vietą senojoje galios piramidėje – „samdoma darbo jėga“.

Vienas pastebimiausių ir naujausių nelygybės apologetikos pavyzdžių yra dr. Remigijaus Šimašiaus iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto rašiniai bei interviu. Pastaruoju metu jis ypač daug dėmesio skiria samdomų darbuotojų ambicijų gauti didesnius atlyginimus sutramdymui verčiau investuojant į ekonominės veiklos automatizavimą. Paskaičius paaiškėja, kad samdomai dirbantys žmonės nėra jokia nacionalinės ekonomikos vertybė palyginus su automatais ir investuotojais – tik labiausiai išprusinti ir patys našiausi (skamba kaip nešulinio gyvulio dorybė) darbuotojai turėtų turėti vietos visuotinio ekonomikos lėtėjimo sąlygomis.

Dr. Šimašius nei naujoviškas, nei originalus taip sakydamas. Norint tuo įsitikinti nereikia jo samprotavimų gretinti su 19 amžiaus manufaktūrų „darbdavių“ ar Lietuvos dvarponių mintimis apie baudžiauninkus. Užtenka paprasčiausiai dažniau atsiversti „Verslo žinias“, ypač straipsnelius apie „personalo valdymą“. Kaip kadaise baudžiauninkai, samdyti darbuotojai nužmoginami, kalbant apie juos kaip apie beasmenę „darbo jėgą“, arba „žmogiškuosius išteklius“. Pastarasis jau prigijęs investuotojų, politikų ir vadybininkų pasaulyje terminas man visuomet primena Osvencimo (vok. Auschwitz) konclagerio Lenkijoje muziejaus eksponatą – brezentą, pagamintą iš žmogiškų išteklių, moterų plaukų.

Taip patogiai apeinama pagrindinė darbo santykių Lietuvoje problema, kuri neturi bendro nei su atlyginimo dyžiu, nei su darbo saugos sąlygomis, nei su „motyvacijos priemonėmis“ (Lietuvoje jos suprantamos kaip arba kaip priedai prie atlyginimų, arba kaip proginės išgertuvės įmonės sąskaita), nors ši problema tiesiogiai lemia darbuotojų – tiek išmoningų, tiek nelabai – darbo našumą, dėl kurio stokos visas „Vakarų pasaulis“ taip baiminasi Kinijos ir panašių į ją.

Problema paprasta: mes nerandame pakankamai priežasčių (ir dažniausiai nebesitikime rasti) gerbti vienas kitą tiek, kad galėtume pasitikėdami bendradarbiauti tiek darbe, tiek namuose, tiek, galiausiai, per rinkimus. Investuotojai negerbia direktorių ir vadybininkų, šie negerbia darbuotojų, anie negerbia bedarbių, o šie negerbia nieko, pirmiausiai savęs.

Įdomiausia, kad darbdaviai dažnai teisūs, kaltindami darbuotojus ar norinčius gauti darbą perdėtomis ambicijomis ir nesąžiningumu, kai kalba eina apie „realų“ jų produktyvumą. Tačiau lygiai taip teisūs ir darbo siekiantys ar dirbantieji, jausdami, kad vadovai manipuliuoja jais arba prievarta bando gauti norimus rezultatus už kuo mažesnį atlygį. Abi pusės žaidžia „agresyvios aukos“ žaidimą: „aš tau įrodysiu, kad tu mane skriaudi, išnaudoji!“.

Bendradarbiauti, o ne žaisti vienas kito prievartos, pasipriešinimo viens kitam ir pabėgimo nuo visų (ar į kazino, ar į „karą keliuose“, ar į „tikrų vyrų šalį“, t.y. aludę) žaidimus – šiandiena tai atrodo kaip tolima utopija, nepaisant visų komandinio darbo ir emocinio intelekto mokymų, finansuojamų Europos Socialinio Fondo. Bendradarbiauti nepaisant kilmės, turimų „išteklių“, jausenos ar gyvensenos skirtumų, nes jie visi yra tiesiog tvarkoj, visi panaudotini produktyviam, kūrybingam darbui.

Kas tuo mūsuose betiki? Kas to siekia ir kas rodo to pavyzdį? Kaip ir nerandi žmogus tu tikrų pagarbą ir vertę kuriančių ponų Lietuvoje. Netgi valstybininkų neseniai atsivežtas iš Brazilijos paskutinis Gediminaitis pasirodė besąs nusigyvenęs šlėkta, kuriam mažiausiai rūpi pobaudžiavinis Lietuvos gyvenimas.

Skaitant Šimašių ir kitus taip trokštamos nelygybės apologetus, tebesinori kartoti Daniilo Charmso „Ponai, gerkime acto!“ -- kas kito belieka? Nors net „actas“, jei įsivaizduotume jį besant kokia „šoko terapija“, nepadės, kol į kreipinį „ponai“ ar jo madingą pakaitalą „gerb.“ neįdėsime bent kiek tikro tikėjimo kito žmogaus besąlygiška, nepriklausančia nuo bet kokių aplinkybių verte.