Rasa Baločkaitė: Londonas, pokolonijinė Diana

2007.10.02
www.balsas.lt

Londonas. Paskutinė imperijos kolonija. Prabangus, prašmatnus, karališkas. Spinduliuojantis imperijos didybę. Imperijos, kuri kadaise, savo klestėjimo laikotarpiu, apėmė nei daugiau, nei mažiau, bet ketvirtį viso pasaulio. „Make the whole world England“ – toks buvo imperijos devizas. Londonas, sako patys britai, lyg prašmatni kekšė, Scarlet whore. Niujorkas, palyginus su Londonu, beveik nekaltas. Jei nežiūrėt Vietnamo, Afganistano ir Irako... – na, gal ne toks jau ir nekaltas...
Vakarai manė (ir tebemano, didele dalimi) esą žmonijos avangardas. Toliau pažengęs, labiau apsišvietęs ar apšviestas. Likusius, t.y. atsi - likusius, reikia lavinti, reikia šviest. Sakoma, Descartes, ryžtingai raginęs siekti objektyvios, kultūrinių nuostatų, tradicijų, sentimentų neaptemdytos tiesos, paklojo pamatus (konceptualinius, žinoma) kolonijiniam viešpatavimui. Bet kam dabar įdomus Descartes – prieš dešimt metų žuvo princesė Diana. Didžiuliai plakatai. Parodos Princesės atminimui – jos nuotraukos, šypsena, suknelės... Jos papuošalai... Praūžus trumpam vasaros lietui, gatvės prekeiviai, lyg vabalai, veržiasi į lauką – jų stenduose, iškarpyta iš popieriaus, groteskiškai šypsosi bekūnė gražiosios numirėlės galva.
Prie Bekingemo rūmų žydi rožės. Žydinti imperija – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Auksu spindi Vestminsterio abatija. Nemėgstu pilių anei rūmų, ypač kai tie būna įsikūrę ant kalvos. Dažniausiai, atsisakau ten eit, - ne dėl to, kad tingiu lipti į kalną. Aš, sakau, verčiau pasiliksiu čia žemai, tarp žemesniosios klasės atstovų. Mane slegia dvaro atmosfera. Man patinka ten, kur moterys džiausto skalbinius, kur spiegia, matyt, iš nenusakomos laimės, murzini vaikai, o senukai gatvės pakrašty žaidžia šachmatais, šaškėm arba kortom. Tokia spalvinga kasdieninio gyvenimo proza, kupina atspalvių ir niuansų. Užkoduotų prasmių ir paslapčių.
Londonas švyti metropolio spindesiu ir imperine didybe. O kažkur, Londono pakraščiuose, verda kitoks gyvenimas. Ten seras Vidiadhar Surajprasad Naipaul, emigrantas iš Trininad ir Tobago, rašė savo „The Mimic Man.“ Imituojantis žmogus. Išeiviai iš Karibų salų bando „įsipiešti“ į Londono peizažą. Bando mokytis, bando imituot. Žemesnioji klasė, mon amour. Kasdienio gyvenimo proza, audžiama iš skirtingų žodynų, kultūrų ir prasmių. Ne proza, bet – poezija. Stuart Hall, kitas išeivis, iš Jamaikos, apibendrino tai savo esė „Encoding/Decoding“ – ženklai ir simboliai patys savaime nėra vienareikšmiai, žmogus visuomet subjektyviai interpretuoja prasmes ir, skaitydamas tekstą, gali atkoduoti visai kitą, nei autorius buvo sumanęs. Ir nueit visai ne ten, kur reikia.
Ir aš nuėjau ne ten, kur reikia. Selfridge, pirkėjų Meka... „I shop, therefore, I am.“ Descartes, kadaise tvirtinęs, mąstau, vadinasi, egzistuoju, dabar turbūt vartosi karste. Kultūra skelbia mirties nuosprendį Dekartui, praėjus keliems šimtams metų po jo mirties. „Buy me, I will change your life“ – šaukia prekės iš vitrinų - panašiai kaip stambios, stiprios, moteriškų formų afroamerikietės, Harlemo gatvėse besiverčiančios dredų pynimu – kai eini pro šalį, jos visu būriu metasi prie lango, barbena į lango stiklą, ekspresyviai mojuoja rankomis, plėvesuoja ryškiaspalvėm skraistėm, ir kažką šūkčioja, besišypsodamos savo akinamai baltais dantimis. Londone, prekės šaukia – pirk mane, aš pakeisiu tavo gyvenimą. Aš atkoduoju – nešdinkis, pasistenk išnešt savo sveiką kailį ir sveiką, nepakeistą, gyvenimą.
Man patinka mano gyvenimas, toks koks jis yra, ir priešinuosi visoms, net ir geranoriškoms, pastangoms, jį kaip nors pakeist. Ar gali pakeisti savo gyvenimą? Per vieną dieną, vieną valandą, per vieną finansinę transakciją, kai iš tavo VISA kortelės nuskaitomi pinigai? Gyvenimą reikia keisti visų pirma iš vidaus, atlikt tą, kaip sakė Kierkegaardas, vidinį judesį. Gyvenimą reikia keist atsargiai. Imperija bandė pakeisti kolonijas, bandė, „make the whole world England,“ O kas išėjo? Nesubalansuota plėtra, nusivylimas, nuoskaudos, sumaištis pačioje tapatybės šerdyje. Ir Naipaulo imituojantis žmogus.
Kaip ir Princesė Diana - imituojanti princesė. Emigrantė iš viduriniosios klasės. Pokolonijinis subjektas, siekiantis pripažinimo, siekiantis subjektyvumo, suvokiantis savo padėties dviprasmiškumą, siekiantis, kaip apibendrino teoretikai, būti labiau anglu negu patys anglai. Imituojanti princesė, siekiant būt labiau karališka, negu pati karalienė - tačiau kuo visa tai baigėsi?.. Viskas baigėsi ten, po tiltu... Persirengti madingais drabužiais – visai nesudėtinga. Odos spalvos taip lengvai nepakeisi, tačiau ir oda yra niekis, palyginus su tuo, kad po oda. Princesė Diana kaip pokolonijinis subjektas. Nesuprastas, svetimas, maištaujantis. Kenčiantis dėl neapibrėžtos tapatybės. Sakoma, Diana bandė žudytis, krito net kelis kartus nuo laiptų, - taip, gali nukristi net ir nuo gyvenimo, kai neturi į ką atsiremt.
Pokolonializmo studijos dabar, kaip sakoma, „ant bangos“. Amžinai lietingame Londone, mokslo žmonės susirinko padiskutuoti šia tema. Konferencijai pasibaigus, diskusijos tęsėsi neformalioje aplinkoje. Po barokiniais skliautais skambėjo muzika, sidabro žvakidėse tirpo baltas vaškas, akinančiam staltiesių baltume, raudonas vynas iš Čilės, ir juodaodžiai padavėjai, išdygstantys, reikiamu momentu, lyg iš nebūties. Teorijos spindesio apakinti, daugelis nė nepastebėjo – tvyrojo, lyg būtų tyčia atkurta, tipiška kolonijinė atmosfera.