Rasa Baločkaitė: Demokratijos stebuklai: Jobo drama

2007.09.20 www.balsas.lt

„Aš netikiu demokratija,“ – nuskambėjo balsas iš paskutiniųjų eilių. Salė nuščiuvo. Visai kaip Garfinkelio breaching experiments – „netikiu demokratija“ – mesti iššūkį kasdienybės savaime suprantamumui, nuvalkiotam ir nekvestionuojamam sąvokų vartojimui, sulaužyti įprastinę nusistovėjusią rutiną... O kas tada?..

Galėjai girdėti, kaip musė skrenda. Sunkiausia buvo sesijos moderatoriams – visi laukė, jog būtent jie atkurs rimtį, tvarką ir pasaulio savaime suprantamumą. Kas patyliukais šnabždėjosi, o kas krizeno. O balsas iš paskutinių eilių, kupinas rimties ir susitelkimo, pakartojo: „Aš netikiu demokratija, aš tikiu Dievu“.

Pats teiginys buvo kupinas paradoksalumo. Demokratija pakylėta į metafizinį lygmenį. Tikėti demokratija. Taip, kaip tikima Dievu? Tikėjimas – anapus racionalumo, anapus argumentų, anapus pažinimo ribų – ten, kur ekstazė, reveliacija, metafizika. Bet modernus žmogus atskyrė protą ir tikėjimą. Mąstau, vadinasi, egzistuoju. Cogito ergo sum. Šis René Deskarteso nukaltas teiginys apibūdina modernųjį subjektyvumą – žmogus, abejojanti būtybė, pasikliauja tik proto pateiktais įrodymais... O tikėti – vadinasi, neabejoti. Nekvestionuoti, neklausinėti, nereikalauti nei įrodymų, nei argumentų – pasiduoti, pripažinti žmogiškojo pažinimo ribotumą, patikėti ir atsiduoti nesuvokiamos galybės jėgai. Demokratija kaip tikėjimo objektas. Su savo nusidėjėliais, šventaisiais ir kankiniais. Su skaistykla – posovietinis pereinamasis laikotarpis – apsivalymas nuo nuodėmių, prieš žengiant į rojų. Ir su savo stebuklais, savo Meka ir savo Lurdu – Laisvės statula Niujorke, Laisvės varpu Filadelfijoje... Šventosios piligrimų lankomos vietos, įkvepiančios tikėjimą demokratijos stebuklu. Jos nekvestionuojamomis dogmomis. Abejoti būtų tiesiog nepadoru – šventvagystė. Nenuspėjama galia, baudžianti tuos, kuriuos myli, neduodanti jokių ataskaitų ir nesileidžianti į kompromisus...
Džordžas Vašingtonas paveldėjo ūkį su 36 vergais, bet tuo neapsiribojo – vergų skaičius greit išaugo, sakoma, kad per šimtą. Tai netrukdė Džordžui Vašingtonui tikėti laisva valia, prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir liberaliosiomis vertybėmis. Vergovinei sistemai pradėjus eižėti, jis netgi užsiėmė kažkokiomis ties įstatymo riba balansuojančiomis machinacijomis – kad tik nereiktų vergų paleisti. O Tomas Džefersonas, sakoma, netgi vaiką sugyveno su viena iš savo vergių.
Taigi, nieko nauja po saule... JAV, demokratijos tėvynė, priglaudė Gintarą Petriką, iššvaisčiusį ar pasisavinusį daugiau nei 80 milijonų – jis ten gyveno laimingai ir gan ilgai, net 7 metus... Ir svarbiausia – kaip jis ten pateko, aplenkdamas ir tą biurą Akmenų gatvėje, ir griežtus imigracijos tarnybos pareigūnų veidus?.. O gal Petrikas – biblinis sūnus palaidūnas – juk viena paklydusi avelė brangesnė už visą būrį lietuviškų teisuolių, virkaujančių dėl savo indėlių. Gal popiežiaus palaiminimas buvo lemtingas – juk kadais tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas Gintarą Petriką vežėsi pas Joną Paulių.
Tąkart Marijos žemėje liko Petriko širdies draugė gražioji Joana – ta, kuri „Laikinojoje sostinėje“ rodė tautai iškeltą vieną pirštą. Bet, matyt, įvyko stebuklas, kai mergelė Joana su kūdikiu nepastebėta ėjo pro pasienio postą. O gal Viešpats praskyrė vandenis ir padarė kelią per vandenyną – sakoma, kadaise, senais laikais taip jau yra nutikę kažkokiai tautai...

Bet man vandenynas neprasiskyrė – matyt, silpnas buvo mano tikėjimas. Konsulas buvo griežtas ir reiklus, o po to ilgai teko aiškintis imigracijos tarnybos pareigūnams. Laisvės statulos ir Džordžo Vašingtono monumento taip ir neaplankiau. Užuot žiopsojus į demokratijos fetišus man kur kas labiau patinka žiūrėti į vandenyną – grėsmingas ir nenuspėjamas jis bent jau nieko nežada ir nemeluoja. Patinka visą naktį vaikštinėti Atlantic City promenada, tarp dviejų stichijų – gamtos galybės ir žmogaus aistrų, tarp lošimo namų ir vandenyno... Racionalus subjektas. Cogito ergo sum. Žmogus perplaukė vandenyną, nusileido į gelmes, pakilo į aukštybes ir net žengė mėnulio paviršiumi. Bet dabar tik mėnulis ir vandenynas mato, kaip žmogus pralaimi pats sau, nesuvaldęs savo aistrų.

Cogito ergo sum. Geismas. Troškimai. Pinigai. Žmogaus teisės. Ar žmogus turi teisę prašvilpti viso gyvenimo santaupas per vieną vakarą, sėdėdamas prie žmogų aplošiančių žaidimo automatų? Ar žmogus turi teisę pasiduoti aistrai – aistrai pralobti? Surizikuot ir pastatyt ant kortos viską, visą gyvenimą. Kieno? Savo, o gal ir kitų?
Kai už vandenyno brėško aušra – pamažu rodėsi Europoje tuo metu jau besileidžianti saulė – paskambinau J. ir paklausiau, ar nenorėtų bent trumpam čia atvažiuot. J. pasakė, kad norėtų, bet pridūrė, kad dar nepagrobė iš žmonių kelių ar keliasdešimties milijonų, todėl jos gali neįleist.

Bet – neteisk ir nebūsi teisiamas. Ką žinai, gal tas plėšikas rytoj sėdės Viešpaties dešinėje... Tiesiog tikėk. Tikėk visa širdimi, nereikalaudamas nei įrodymų, nei argumentų. Taip, kaip Jobas – Jobui Viešpats siuntė, vieną po kito, baisius išbandymus – sudegė Jobo namai, krito jo gyvuliai, sūnūs jį apleido, Jobo kūną sudarkė raupai, bet Jobas, barstydamasis galvą pelenais, kartojo – kad ir ką bedarytum, Viešpatie, žinau, kad mane myli, ir tavim tikiu. Ir aš, kaip Jobas, tikiu demokratija, nors kartais ir man pačiai – visai kaip Jobui – belieka barstytis galvą pelenais.
„Aš netikiu demokratija, aš tikiu Dievu“, – garsiai pakartojo balsas iš paskutinės eilės. O aš tikiu demokratija. Kai geriau pagalvoji – nedidelis skirtumas.