Rasa Baločkaitė: Be svajonių ir be vilčių

www.balsas.lt

„Mūsų miestas jau du šimtus metų stovi, jame šimtas tūkstančių gyventojų, ir nė vieno, kuris nebūtų panašus į kitus, (...) ir visi tik valgo, geria, miega, paskui miršta... gimsta kiti ir taip pat valgo, geria, miega ir, kad neiškvaištų iš nuobodulio, įvairina savo gyvenimą šlykščiais liežuvavimais, degtine, kortomis, (...) neišvengiamai šlykšti įtaka slegia vaikus, ir gęsta juose Dievo kibirkštėlė“, - rašė Antonas Čechovas pjesėje „Trys seserys“.

„Trys seserys“ - tai pjesė apie ilgesį ir apie laisvę – simptomiška, parašyta 1900-1901 m. – naujas šimtmetis neišvengiamai sužadina svajones ir viltis. Keturi karininko vaikai kamuojasi Rusijos provincijos nuobodulyje ir svajoja apie kitokią tikrovę - kūrybišką, nesuvaržytą, pilnavertį gyvenimą, apie drąsą, skausmą, meilę ir gerumą, apie gyvenimą kaip egzistencinį nuotykį... (Amžina žmonijos viltis...) Ar po šimtmečio išsipildė - nors iš dalies –šie žmonijos lūkesčiai?

Dar nuo Antikos laikų, buvo manoma, kad žmogus yra laisvas tiek, kiek jis laisvas nuo būtinybės. Pasak H.Arendt, graikai vadovavosi įsitikinimu, kad „mūsų kūno darbas, būtinas dėl jo poreikių, yra vergiškas.“ Dirbti reiškė būti valdomam gyvybinių kūno reikmių, o išsilaisvinti iš jų žmogus galėjo tik pavergdamas kitus - vergovės institucija buvo bandymas pašalinti būtinybę iš žmogaus gyvenimo sąlygų. Vergas buvo tik animal laborans, instrumentum vocale – kalbantis instrumentas. Pavergtas būtinybei, jis transformuodavosi į prijaukintą gyvulį, į augalą – kuris egzistuoja, valgo, dirba, miega, dauginasi - be svajonių ir be vilčių.

Šiandien mažai žinoma, kad sąvoka „proletariatas“, (proletariatas, kurį Marksas pavertė istorijos subjektu), - ši sąvoka kildinama iš Romos imperijos laikų, - taip buvo vadinami bežemiai, beturčiai valstiečiai, smulkūs amatininkai, prekeiviai. „Proletariatas“, išvertus pažodžiui, reiškia – „palikuonių gamintojai“. Būtent toks ir buvo jų indėlis į visuomenės gyvenimą – kūnų gamyba. Jų veiklos sfera buvo kūniškoji egzistencija – be ambicijų, be svajonių ir be vilčių.

Dar Aristotelis, samprotaudamas apie vergovę, pusiau juokais, pusiau rimtai svajojo, jog kada nors „kiekvienas įrankis palieptas... galėtų atlikti savo darbą, .... tada šaudyklės pačios austų ir plektrai patys skambintų kitara“. Aristotelio ironiška vizija šiandien virtusi kone tikrove. Betgi, klaidinga manyt, jog instrumentum vocale, išvaduotas iš būtinybės, iškart patrauks į agorą politikuot... Tuo labiau, jei pakeliui randi duonos ir žaidimų... - kam kur nors eit, jei ir čia gerai..?

Kartais, nereikia net žaidimų - nukreiptas tinkama linkme, individas pats tampa savo paties pramoga – televizijos pokalbių šou, visuomenė sublimuoja savo energiją aptarinėdama viršsvorio problemas ir dietas, bikini srities šukuosenas, serijinę monogamiją, viešai aiškinasi santykius, barasi su kaimynais, išpažįsta nuodėmes, susitaiko (arba ne). Animal laborans tampa animal ludens... - katinas, žaidžiantis savo paties uodega.

Šiandien madinga klaust - kodėl žmonės nebalsuoja? Ne taip seniai šalo mitinguose, stovėjo „Baltijos kelyje“ - kur dabar sublimuojama energija? Betgi, netiesa - žmonės balsuoja – už Andrių Rimiškį, už Radži, už Merūną, - jų nereikia įkalbinėti, agituoti; nereikia pirkti jų balsų; priešingai, balsavimas kainuoja, bet įkaitusios publikos tai negąsdina – jie nori balsuot. Štai per „Baro 1“ superfinalą 2003 -ųjų vasarą sulaukta 106 461 skambučio. „Kelias į žvaigždes“ sumušė rekordus - per finalinę kovą, dalyviai surinko net 136 362 balsus.

Ir jiems ne dzin. Jie nori pasirinkti tarp Radži ir Merūno. Tarp Coca Colos ir Pepsi Colos, tarp Nokia ir Motorolos – visada gali pasirinkt. Išlaisvintam instrumentum vocale kartais nelengva apsispręst. Beje, - ypatingai skaudu sakyti - Arūno Valinsko keturiasdešimtmečio koncertą per LNK stebėjo per 1 milijoną 341 tūkst. žiūrovų – panašiai tiek, kiek stovėjo „Baltijos kelyje“.

„Iš tikrųjų, kaip sumenkėjo mūsų Andrejus, kaip jis išsikvėpė (...) kadaise rengėsi į profesorius, o vakar gyrėsi, kad pateko į zemstvos valdybos narius“, -skundžiasi Irina ir Maša „Trijose seseryse“. Andrejus apsunko, pastorėjo, aptingo; susmulkėjo dvasioje, sustambėjo kūnu... Išsižadėjo jaunystės lūkesčių ir svajonių. Planavo būti garsiu mokslininku, kuriuo didžiuotųsi rusų žemė, bet – aptuko, įniko į lošimus... Giriasi aplošęs viršaitį... Jis - kaip varpas, kurį kėlė, kėlė tūkstančiai žmonių, o jis nukrito, įskilo ir nebeskamba, nors tu ką....

Taip ir mūsų visuomenė – susmulkėjo dvasioje, sustambėjo kūnu. Planavo tapti Šiaurės Atėnais, o dabar – apsistatė prekybos centrais ir paskendo skandaluose bei „bulvare“... Pasižiūrėjus į TV ekranus, atrodo, kad tautą kamuoja tai tik viršsvoris, spuogai ir menstruacijos, ir labai dažnai - begalinis nuobodulys... Visuomenė, visai kaip tas varpas – šitiek žmonių jį kėlė, kėlė, bet jis nukrito, įskilo ir nebeskamba, nors tu ką.

Eduardas Limonovas rašė apie vieną merginą, su kuria kurį laiką susitikinėjo ir vesdavosi į viešbutį Leksingtono aveniu: „Ji buvo nepataisoma prasčiokė, o šito jai negalėjau atleisti. Jai patiko gyventi lyg šiukšlei pamazgų duobėje, ji neturėjo jokių svajonių ir vilčių.“ Mergina anaiptol nebuvo kokia suvargusi imigrantė, iškankinta nepakeliamos buities. Ji turėjo pilietybę, apartamentus Manhetene, gerą darbą, buvo ir išsilavinusi, ir nebjauri, ir pasiturinti.

Bet – gyveno kaip prasčiokė. Lyg šiukšlė pamazgų duobėje. Be svajonių ir be vilčių.