Rasa Baločkaitė: Paraštėse

www.akiraciai.lt

Sakoma, kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui patekti į dangaus karalystę. Skurdas visuomet buvo vertinamas prieštaringai: siejamas su žemiškų gėrybių išsižadėjimu, dvasingumu, gebėjimu kantriai nešti savo (nors kartais – ne vien tik savo) kryžių, ir didžiadvasišku nuolankumu, tuo pačiu metu kėlė betarpiškas asociacijas su asocialiomis šeimomis, alkanais, neprižiūrėtais vaikais, rėksmingomis, isteriškomis motinomis, nešvara, nusikalstamumu ir ligomis.

Koks iš tiesų yra skurdas iš arti? Antropologas Oscar Lewis, 1959 m. praleidęs keletą metų (ar mėnesių, ne tiek ir svarbu) skurdžiuose Mexico priemiesčiuose, aprašė skurdą kaip specifinį gyvenimo būdą, susiklosčiusias nuostatas, tradicijas ir elgesio modelius, kurie atsiranda kaip atsakas į išorines aplinkybes – iš fenomenologinės perspektyvos žvelgiant, tai buvo ištisas pasaulis, pavadintas skurdo kultūra.

Kultūra, kaip pabrėžia antropologai, yra adaptacinė reakcija. Kultūra yra tas būdas, kuriuo žmogus prisitaiko prie jį supančios aplinkos – tai normos, tradicijos, papročiai, tabu, ritualai, mitai, mokslas, ideologijos – tai režimas, kuriuo kūnui ir sielai siekiama užtikrinti maksimalų komfortą konkrečioje situacijoje, konkrečioje aplinkoje.

Kaip žlunga santvarkos ir valstybės, visuomenė patiria sparčias socialines transformacijas, o socialiniai pokyčiai – kaip banga – vienus iškelia, kitus nubloškia žemyn, tie, nublokšti ir parblokšti, jaučiasi atsidūrę užribyje, arba – dugne, jaučiasi svetimi ir nereikalingi savo pačių šalyje. Skurdo kultūra formuojasi kaip atsakas, adaptacinė reakcija - kultūriškai sankcionuotas beviltiškumo jausmas, fatalizmas, pasyvus susitaikymas su likimu padeda išvengti galimos frustracijos, kai tikrovė parodys savo aštrius dantis; mėgavimasis akimirka, neplanuojant tolimesnės ateities, padeda pajusti, tikrą ar tariamą, gyvenimo pilnatvę net ir skurdžios buities ir būties sąlygomis, o priešiškas nusistatymas valstybės institucijų atžvilgiu – leidžia išsaugoti išdidumą (kaip ta lapė, iš Krylovo pasakėčios, kuriai vynuogės buvo vis „per žalios“)...

Paraštėse egzistuoja savitas gyvenimas, nepaklūstantis visuotinai išpažįstamoms tiesoms. Runkeliai ir tamsuoliai, niurzgliai pensininkai, agresyvūs gezai, - visi jie, progreso stabdis, - jie klaidingai balsuoja, tiki netikrais pranašais, politiniais mesijais, – juk žmogaus prigimčiai būdingas poreikis kažkuo tikėti, kaip sakė Volteras, jei Dievo nebūtų, žmonės būtų jį susikūrę... Miegamųjų rajonų getuose - amerikietiški treningai, rusiški keiksmažodžiai, pigus popsas, muilo operų kičinis žavesys, (kuo kartesnė tikrovė, tuo saldesnė soma)..... Iš kur visa tai? Niekas iš nieko neatsiranda. Už kiekvieno skurdo kultūros personažo, - ilgalaikė bedarbystė, gamyklų prastovos, infliacija, bankų krizės, nykūs, papilkėję blokiniai daugiabučiai, alus iš „bambalio“, padėvėtų drabužių parduotuvės ir - žiniasklaidos piešiamas spalvingas pramogų ir malonumų pasaulis, vaizdiniai žurnaluose, kurių neišgali nusipirkt (kam neteko matyti skurdo kultūros personažo, žmogaus, prabėgomis skaitančio „Žmones“ atokiausiame „Maximos“ kampe) - kultūros formuojami lūkesčiai, kuriuos galima arba pasiekti neteisėtais būdais, arba atmest...

Afroamerikiečiai, ko gera, labiausia diskriminuojama Jungtinių Valstijų spalvotoji mažuma su kaip reta skausminga istorine praeitimi (baltieji vergais paversdavo net iš sanguliavimo su vergėmis gimusius savo pačių vaikus...), nesikrato jiems klijuojamų įžeidžiančių, stigmatizuojančių etikečių – taip, mes tokie ir esame, sako jie, bet juk tai jūs, baltieji, mus tokiais padarėt, ar ne? You have put us into this position.

Lietuvoje tie, kurie tyliai egzistuoja paraštėse, Lietuvoje, kol kas nesako nieko. Patekę į spindintį didmiesčio prospektą, jie droviai, arba ciniškai (priklausomai nuo konteksto) sako – „A girdž, ė, ėhė...“ Jie gyvena savo getuose ir klausosi savo muzikos, („runkelių bardai“ – taip pašiepiamai vadinami jų numylėtiniai), jie infantilūs, naivūs, lengvai manipuliuojami klastingų politikų... Bet tuo pačiu metu jie ypatingai jautrūs savo statusui, o dėl savo nenusisekusio gyvenimo, itin agresyvūs ir pikti, - „capable of turning nasty“, taip, pasak Stuart Hall, būdavo charakterizuojami juodaodžiai vergai. Infantilumas ir agresija - tokia yra iš dviejų ekstremalių kraštutinumų susidedanti binarinė stereotipo struktūra.

Įkliuvus į šio stereotipo pinkles, nieko nebegali padaryti – diskursas, pasak Judith Butler, tampa prievartiniu, nes subjektas, norintis kalbėti ir dalyvauti jame, paklūsta nustatytoms kalbinio žaidimo taisyklėms ir šitaip pats dalyvauja savo paties pavertime.

Tada belieka laukti, kol iš tolimų šalių atvykęs koks antropologas aprašys ir išnagrinės šias už diskurso ribų atsidūrusias reikšmių ir simbolių sistemas, ir dar kartą, eilinį kartą, konstatuos, kad kultūra - nuostabiausias iš visų žmogaus išradimų - tai yra adaptacinė reakcija, tai normos, papročiai, vertybės, elgesio ir mąstymo modeliai, kuriais žmogus bando apsisaugoti nuo neteisybės, beprasmybės, pažeminimo, beviltiškumo ar kitos skaudžios patirties; tai stebuklingas žmogaus galios ir gyvybingumo šaltinis, kurio dėka posovietinė karta pakėlė ir išgyveno istorines transformacijas - bankų krizes, infliaciją, bedarbystę, valdžios abejingumą, politinius skandalus, skurdą, emigraciją, rinkos grimasas, - visa tai, ką žmogaus širdžiai šitaip sunku išvert.