Karolis Klimka: Fekalijų rojus

www.DELFI.lt
2007 rugpjūčio 20 d.

Nenuostabu, kad fekalijų smarvės problemą svarsto Seimas. Tai tas atvejis, kai iš pažiūros vietinės reikšmės smulki techninė problemėlė puikiai reprezentuoja esminius visuomenės ir politinės ekonomijos procesus.
Tai, kad tik iškilus atmatų kvapo problemai imta kelti atmatų valymo organizavimo klausimus, rodo, kad čia liudijame tipišką atvejį, kai pelnadariams nepavyko nuslėpti simptomų, išduodančių supuvimą.
Kvapas – toks pavojaus signalas, kurį labai sunku nuslopinti, nuslėpti, išcenzūruoti, sulaikyti. Jis prasiskverbia pro visus plyšius, filtrus ir užtvaras. Jis verčia dusti ir žiaukčioti. Tokioje atmosferoje besiteisinantys pelnadariai ir privatizacijų herojai iš savavaldžiaujančios savivaldybės ir kitų vietų atrodo šlykščiai apsitapšnoję.
Čia net nereikia suktų apibendrinimų. Žvelk paraidžiui, į tai, kas išniro ir plūduriuoja paviršiuje. Fekalijų smarvės skandalas – tai tarsi nevalingas oro pagadinimas, gadinantis išorinį įvaizdį ir reputaciją. (Beje, „Vilniaus vandenų” reputacija, bent jau materialiu atžvilgiu, greičiausiai yra patraukli, jeigu būtent ten, Zuokui prakišus, spruko odiozinė patarėja, šešėlinės rinkos filosofė R. Vainienė. Ji, manytina, pasižymi gera uosle „rentabilumui“...)
Gyventojai šiame scenarijuje patys yra nelyginant tos atmatos, iš kurių melžiamas pelnas. Tačiau pasenusi sistema ima skleisti šlykštų tvaiką, kuris verčia žiaukčioti. Fekalijų kvapas, kaip sisteminio puvimo požymis, yra patikimas ženklas, kurio negali išcenzūruoti ir nuslėpti atmatų išnaudojimo sistema.
Kaip pažymi valstybę ir jos pelnodaros partnerius teisinantys „specialistai“, kvapas, būtent atmatų tvaikas nėra tai, dėl ko „mūsų valstybėje“ leidžiama priekaištauti. Šitaip šie advokatai uoliai pakartoja valstybinę nuostatą, pagal kurią „nevalingi” išoriniai „plėtros“, investavimo ir privatizavimo padariniai (plg. „nevalingas oro pagadinimas”) yra tai, už ką neatsakingas niekas. Prisiminkime nugriuvusį namą Vilniuje, Šiaulių gatvėje. Oficiali versija – atsakingas vamzdis.
Atmatų valymo procesas – tai ekonominis administracinis tvarkosaugos procesas, kuris leidžia atsikratyti viso to (visų tų), kas liudija privatizacijos ir brolžudiškos pelnodaros padarinius. Atmatų išnaudojimo sistema ne tik slopina signalus, liudijančius parazitinės išnaudojimo sistemos kriminalinius padarinius, bet ir pasirengusi bausti tuos atmatas, kurie išdrįsta skųstis. „Vilniaus vandenys” (R.Vainienė?) grasina nubausti žiaukčiojančius gyventojus padidindami vandens kainas. Užsienio kapitalo įmonė „Rojaus apartamentai” reikalauja iš piliečių susimokėti už demokratiją šimtus tūkstančių, o G.Kirkilas tai vadina „savivaldybės reikalu”.
Ne veltui premjerą (ir vieną oficiozinio sienlaikraščio apžvalgininkę) taip sunervino kažkoks atmata norvegų politologas, suabejojęslietuviškos sistemos pagrindais...
(Tas politologas, beje, teigia, kad žiniasklaida Lietuvoje „atsistatydino“; galima pridurti, kad, be kitų dalykų, tai reiškia, kad ta žiniasklaida puikiai moka atskirti – tikriausiai pagal kvapą, – iš kur vėjas pučia...)
Kaip žinome, pagal oficialią valstybinę doktriną iš sovietinio pragaro į civilizacijos rojų pateksime praėję pereinamojo laikotarpio – laisvos rinkos sąlygų kūrimo – skaistyklą. Šiuo metu padėtis tokia, kad komercinė „plėtra“, privatizacijos, „savivaldos“ ir ypač nekilnojamojo turto procesai yra atsidūrę anapus demokratinės kontrolės ir nepasiekiami jai, nors formuoja mūsų kasdienio gyvenimo aplinką, net likimus, taip pat miestų veidą, ką jau kalbėti apie pajamų ir išlaidų balansą.
Simboliška, kad fekalijų smūgis ištiko būtent miegamuosius rajonus, kurie pagal miesto zonų prestižo hierarchiją yra būtent atmatų teritorija. Koktus aromatas šiandien sklinda vis plačiau, pro visokius plyšius. Jis mus pasiekė iš vienos savavaldžiaujančios savivaldybės, kuri ėmė masiškai naikinti kaimo mokyklas, o protestuojančias mokytojas išvadino atmatomis; iš prakaitu prasmirdusio prekybos tinklo, kuris kaip atmatas išmetė sustreikavusias kasininkes; net pro „YouTube“, iš kurio „lietuviško kaimo“ tvaikas pasklido visame pasaulyje, tačiau nesupykino mūsų vietinių ekspertų, kurie leido suprasti, kad šiaip tas atmatas galima toleruoti (NEPATENKINTŲ NĖRA), tik va nelaimė – pasklido kvapas...
Sistemiškai pažvelgus, rinkos reformų skaistykla kai kam seniai tapo marketokratiniu pelnodaros rojumi. (Ne veltui žodis „rojus“ toks populiarus pavadinimuose: drabužių rojus, baldų rojus, rojaus apartamentai....) Štai kodėl šiandien, kai prastas kvapas darosi nebesulaikomas, kai kurie ponai iš apartamentų akivaizdžiai nebesivaldo, tarsi jiems suktų vidurius, ir gadina mūsų orą drabstydamiesi įvairiais grasinimais. O kiti – jau dabar, demokratiškai tariant, triedžia į kelnes ir skuba atleidinėti darbuotojus, kol dar ne visi žiaukčioja.